Rašyk
Eilės (78171)
Fantastika (2307)
Esė (1555)
Proza (10913)
Vaikams (2717)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2009-09-07 08:06
Pranas

Guodžiau meluodamas (1)

*      Pasikėliau prieš šešias, o po valandos pradėjo lyti. Įdomu, kad rudenio lietūs man dažnai primena grybus. Ir šį kartą taip: esą, grybinis lietus, bus grybų.
    O juk tiesa tokia -  bus jų, nebus, o į tuos miškus, kuriuos pažįstu, vis tiek neišeisiu. Jie už 150 kilometrų į pietus nuo Kryžiokų ir Žaliųjų ežerų. Net sunku pasakyti, kad šis lietus juos pasieks. O vakar Šnekorius, išgirdęs, kad raudongalvį pavadinau grybu, pasišiaušė sakydamas:
    ''Pranuli, Tu jau "nutautėjęs" dzūkas. Na kur matyta, kad tikras dzūkas raudonviršius grybais vadintų. Kiek žinau, jie grybais vadina tik baravykus. Na, dar ir lepeškas šiek tiek vertina"
    Atsakiau savo bičiuliui, kad raudonviršį grybu pavadinau, teikdamas jam paguodos žiupsnelį, jog, esą, taip todėl, kad būnant suvalkieču, jaustųsi ir be dzūkų miškų Dzievulo nenuskriaustas. Iš tikrųjų yra gerokai kitaip: jau seniai praėjo tie laikai, apie kuriuos čia kalbėjo Šnekorius. Renka dzūkai visus grybus, o vertina juos pagal vertę, nustatytą turgaus.
    Taigi, mielas Jonai, raudonikiai irgi superkami, jie irgi dzūkui jau grybas, kaip ir nemažai kitų...
    Nepyk, kad  guodžiant tave, reikėjo pameluoti...
2009-09-06 17:51
Pranas

A. Solženycino eilėraštis (2)

*    Netyčia užkliuvau už Solženycino pavardės, o paskui ir už jo eilėraščio. Perskaičiau ir nusprendžiau pasilikti dienoraštyje. Nežinau,
kaip jis atrodo rusų kalba ir nežinau, kas jį vertė į lietuvių kalbą, bet  atrodo taip:

Linija, skirianti gėrį nuo blogio,
eina ne tarp klasių ir partijų,
bet per kiekvieno žmogaus širdį.
Ši linija yra kintanti,
metams  bėgant, ji pasislenka.
Netgi blogio apimtoje širdyje
rastum gėrio įtvirtinimus,
netgi geriausioje  širdyje –
Neįveikiamą blogio bastioną
 
***        A. Solženycinas

    Tai tik tiek, jeigu, žinoma, užmirštama,
kad kalbama apie žmogaus širdį.
2009-09-06 08:02
Pranas

Ačiū, Dalija (1)

Perskaičiusi iš mano „Kryžiokų vasaros“ eilinį darbelį „ Prie pietinio lango“ Dalija parašė; „Radusi laiko perskaitysiu  nuo pradžios.  Tuomet truputį pagalvojęs, parašiau:
  „Ačiū, Dalija, bet siūlyčiau nevargti ir neskaityti tiek, kiek ketinate. Ot, būsiu dėkingas, jei perskaitysite tai, ką parašysiu. Dar žadu, nors kaip bus- argi gali žinoti? Dėl šios priežasties pradedu ir "kitokį" dienoraščio rašymą. Norėčiau, kad jis būtų man draugas.“
  Apie  numanomą būsimą dienoraštį  norėjosi parašyti daugiau ir atviriau, bent pridėti ir tokį sakinį: „ Tai todėl, Dalija, kad juk sakoma: pasakyk, kas tavo draugas ir aš pasakysiu, kas tu. Bet man pasirodė, kad tai per drąsus sakinys, nes labai suprantama, kad nemenka dalis „rašyk“ publikos dar neturi tokiam suvokimui patirties. Vienas dalykas tai perskaityti, žinoti, ir visai kita- suvokti patirtimi. Bet šios dienos ankstų rytą perskaičiau dar vieną Dalijos lapelį. Cituoju jį visą, kaip parašytas, tik išryškindamas man labiausiai reikalingą dalį.
    ''Skaitau ir skaitysiu. Žalioj žolėj perskaičiau visus dienoraščius ir didžiąją dalį poezijos, neatimkit to malonumo perskaityti viską.
    Surinkinėju į laikmenas atsiminimus, dienoraščius, visokius eiliuotus atgalius - vaikams, kad nereikėtų šifruoti mano dantyraščio, rašysena genda galutinai
. Dar daug ko norėčiau, bet... Per vėlai pradėjau''.   
--------------------------
    Taip prasidėjo šis mano rytas.
    Smagu, kad jis prie „kitaip“ rašomo dienoraščio.
    O iki vakaro dar toli. Nors- argi?
2009-09-05 09:22
Pranas

Tai, ką, Adomai?.. (1)

Lietaus ir naktį nestokojo...
    Kažkodėl atsiminiau neseniai atverstus dešimties metų senumo užrašus. Ten ir taip:

Taip ir tuomet-
Rugsėjis, rudenį pradėjęs,
Pritemdė dangų ir dienas.
Daugiau lietaus ir
Atšiauresnis vėjas,
O vienas kitas rytmetis
Jau žibino šalnas...

Tačiau dabar, deja, nėra
Kas atsiminti tai galėtų,
Iš Naugarduko tą rugsėjį
Kas išvažiavęs Jankelio briku,
Paragindamas arklį botagu,
Kas bent kartelį jo,
Mickevičiaus, paklausė:
- Tai ką, Adomai,
Vilniuj  mokytis važiuoji?
   
****
    Jau į svetainę nunešiau „Prie pietinio lango“. Bandysiu tęsti „Kryžiokų vasaros“ raštus ir kartu su jais rašyti dienoraštį. Bet dabar jis man turi kitokią paskirtį. Tikiu, kad būtent dar jis gali  padėti ATSIMINTI ką parašau, rašau, ketinu rašyti. Dienoraštis kaip pagalbinė priemonė atminčiai paremti. 
    - Nejaugi, Pranai,
    Šitaip atsiminti ketini

    Kitokių receptų deja, nežinau. Ir nieko  nuostabaus, jeigu  tektų jį vartyti po kelis kartus per dieną.

    - Tai ką, Adomai,
    Vilniuj  mokytis važiuoji?
2009-09-04 18:10
Pranas

Gal taip ir padarykim (2)

Turbūt ilgesniam laikui reikėtų susikaupti prie prozos. Jaučiu, kad dabar man sparčiausiai sunkėjanti kūrybos rūšis. Mat rašydamas didesnius gabalus, jau neretai užmiršti tai, kas jau parašyta arba kaip ir kur parašyta. Ir teisi buvo Barselona pasakiusi, kad tokie seniai, kol perskaito antrą sakinį, jau pirma užmiršta.
    Sarmata būna, kai supranti, kad lyg ir kartojiesi. Tačiau proza man dabar reikalinga atsiminimams. Jie su fantazija, bet  vis tik...
------------------
Tai – ką?
Gal taip ir padarykim,
Užvertę mūzas muzikos garsų,
Vėl į karietą –
Į gyvenimą sugrįžkim,
Kur smėlis girgžda tarp dantų,
Kur reikia būti bepročiu,
Kad patikėtum
Tokiu jo gražumu...
2009-09-04 09:20
Pranas

Kai lūžta šakos

Atrodo, su savim kalbu.
Bet - ne!
Eilėraštis atėjo.
Prisiglaudė prie lūpų,
Prišokęs prie akių,
Pasaulį teleskopais apžiūrėjo...
Aha, atrodo, gyvenu-
Rugsėjis dar bus mano.
Bet Dieve, kaip graudu,
Kai sode lūžta šakos obelų
Su obuoliais
Nukrisdamos ant žemės...
-------------------------------
    Šį kartą dar graudžiau. Vakar taip atsitiko su mano gražuole  slyva. Didžiulė šaka nutrūko nuo kamieno ir su visu rudens derliumi šleptelėjo žemėn.
    Žiūriu pro langą ir lietų – gaila, skauda. Ir oi, kaip trūksta tos šakos medyje, sode ir manyje. Galėjau juk paremti. Bet kuo? Ne šakėmis, ne kastuvu. O aukštesnę kartį nelengva gauti.
    Ant padorios karties mano sode ne pasikarti ne taip paprasta...
2009-08-06 06:13
Pranas

Vakar, kaip ir anksčiau,

prie dienoraščiau bandžiau ateiti prieš vidurnaktį. Deja, nepasisekė. Bet nieko naujesnio per naktį neįvyko, regis, net  miegojau be sapnų. Kita vertus, po kiekvienos nakties ateina nauja diena, o tai - laikas, brangenybė. Tik gal dar vis nesuvokiame jo kainos. Na, o toliau vis tik dakaryštis tekstas:
***0

    35-ji eilėraščio „ Iš kur atsiranda poetai“ eilutė išskirta ir palikta viena tarp kitų jo tekstų. Taip kaip čia:

Aš vis vien rašysiu eiles,

    Ir sakyčiau, kad šis jo darbas tęsiasi, nepaisant kad  buvo 1996m rugpjūčio 23 d., užbaigusi Alfonso žemišką biografiją. Apie tai primena ir paminklinis akmuo. Nuotrauka bloga, neišvaizdi ir ja gyvina anūkėlis Mantas. Tačiau vis dėlto man labai norisi savo akimis  įžiūrėti ir iš akmens perskaityti įrašą. Tai padaryti  nepasiseka. O įrašu tapo, pasirodo, A. Jocio aforizmas „Viltis išauga iš nevilties“.
    Bet grįžkim  atgal, prie  pažado, kad vis tiek rašys eiles. Apie ką jos? Kokias eiles?

Eiles apie grožį, apie darbą,
Apie skausmą ir pergalę
Apie laimę ir pralaimėjimą -
Rašysiu eiles apie žmogų.

Jūs jas skaitysite.
Skaitysite sužeistas eiles
Ir tikriausiai suprasite
Iš kur atsiranda poetai...

    Ketvirtoji  diena išsenka. Eilėraštis perskaitytas ir man džiugu, kad ir šioje svetainėje įrašau poeto vardą ir pavardę, kad buvome kartu su jo posmais. Mes juos skaitome. O Mute netgi parašė:Daug kartų ir atidžiai saitant eilėraščius išryškėja tai, kas užkoduota, širdim parašyta.
    Beje, A. Jocys paisė skyrybą. Nenorėjo, kad kas  kitas už jį galvotų, tapytų, suprastų, kaip reikia ar nereikia. Jis norėjo, kad skaitytojas  jį persaitytų taip, kaip jis to nori.
2009-08-04 22:08
Pranas

[b]Jaučiu, žinau, kaip atvirai[/b]

ar nelabai, bet protingai į mane rodoma pirštais: esą, žiūrėkite, Pranas jau trečia diena, kai skaito Alfonso Jocio vieną eilėraštį ir reikia abejoti ar nepaliks ketvirtai.
    Iki vidurnakčio lieka apie pora valandų, todėl atrodo, kad  suspėsiu perskaityti. Bet pasakyti, kad šį jo eilėraštį „ Iš kur atsiranda poetai“ perskaičiau teisingai, gerai, taip kaip reikėtų perskaityti, aš, deja, nedrįstu. Ko gero reikėtų prie jo užtrukti ilgiau, bet gali atsitikti, kad taip ir įvyks. O dabar:

Jūs - žmonės!
Jums tikriausiai visko reikia?
Prašom.
Naudokitės mano širdimi.

Tiktai nežaiskite su ja.
Su širdimi žaisti negalima.
Jeigu jums reikia -
Galite sužeisti...

Aš norėjau pasakyti –
Jeigu Jums nuo to
Bus lengviau...

    Šiandien buvau „ant ratų“. Nuo vieno Vilniaus pakraščio važiavau į kitą, paskui – atgal. Su savimi turėjau ir šį Alfonso Jocio eilėraštį knygutėje "Ieškojau nesamos žvaigždės". Dievai žino kodėl, bet  pabijojau jį skaityti viešumoje. Apie tris valandas praleidęs autobusuose- troleibusuose nedrįsau perskaityti nei eilutės, nei žodelio. Svarbiausia to priežastis, matyt, ta, kad reikia pravažiuoti šalia Kalvarijos turgaus. Troleibusuose - autobusuose tokiu laiku susirenka nemažai prekeivių ir kažkodėl  baisu, jeigu kažkas pamatęs, kad skaitau eilėraštį „ Iš kur atsiranda poetai“, sumanytų jį nusipirkti. Derėtųsi, siūlytų kainą, nuoširdžiai manydamas, kad  galima nusipirkti ir poeto širdį.
Stop.
Ne, šiandien dar nebaigiu skaityti...
Dar lieka 10 neperskaitytų eilučių.
2009-08-03 23:13
Pranas

Vakar, Alfonsai, citavau

tik 4 eilutes. Jos iš tavo eilėraščio „Iš kur atsiranda  poetai“. Kitos 39 eilutės liko neperskaitytos. Ar neužteko? Naktis buvo apvelta sapnais ir mačiau save visokį: ir tvarte, ir bėgantį, ir besiženijantį,  Et, ko tik nebuvo! Jau seniai žinau, kad sapnai pas mane ateina ne tik palepinti ar bausti vaizdais, susitikimas. Jie pildos. O gėdingiausiai pasijutau pamatęs, kad esu nuogas... Reikia ženytis, o ženykas nuogas ir besirūpinantis kaip surasti savo batus, kelnes, visą aprangą.
Dabar dar tik šešta valanda ryto.
Ir visa diena prieš akis.
Ko laukti?
Turbūt reikia suprasti, kad žmogui net miegant, jo siela dirba. Ką tik iš patalo, o pavargęs lyg būčiau  sugrįžęs iš javapjūtės.
**************
    Diena iš tikrųjų, kaip šiemet reta- karšta, tvanki, saulėta.
    Esu tyliai pasižadėjęs, kad vakarais, Jocy, susitiksime prie tavo vieno kito posmo.
    Šiandien  vėl skaitau iš to paties „ Ir kur atsiranda poetai“:

Kas čia blogo,
Jeigu vienas žmogus
Liks jau sužeista širdimi?

Aš nesiūlau. Šiaip sau...
Aš ne dėl garbės, ne!
Paprasčiausiai – jeigu Jums reikia,
Naudokitės mano širdimi.

Aš nesakau,
Jog man bus lengva...

    Vakar, Jocy, į mūsų dienoraštį žvilgtelėjo Aussia_senutė. Ji taip pat rašo eilėraščius. Paskutinysis, kurį skaičiau „Lašėjimams“ Ir prasideda:

O tu ten kažkada
Braidysi po bedugnes...

Gražu.  O mums paliko ir toki parašą  ;) vau.
Ką atsakyti?

Nejaugi
Aš toks blogas?
Ne, tikrai, jeigu jums reikia
Aš galiu pabūti –ir už kvaili...

Iki vidurnakčio bepaliko nedaug.
Iki.
2009-08-02 23:18
Pranas

Jau nemaniau, kad

ateisiu, bet atėjau. Tačiau nuotaika tokia, jog nežinau, kaip ją apibudinti. Kita vertus, juk niekas to ir neprašo.
Ir štai skaitau tavo, Alfonsai: 

Prašom,
Naudokitės mano širdimi
.

    Ir suprantu, kad eilėraščio eilučių prasmė neišliko taip, kaip ji  suvokta tada, prieš beveik 40 metų, tada, kai širdis plakė krūtinėje, tada, kai dar nebuvo 1996 m rugpjūčio 23d.
    Lemtis Alfonso į XXIa. neįsileido. Ir nepaisant:

Prašom,
Naudokitės mano širdimi
.

    Manau, kad šių dvejų eilučių jau užtektų. Skaitymai nereikalingi, kai jie praslysta pro smegenis, aptaškę juos tik gražiausiais žodžiais ar  vaizdais. O čia va... jau greit 13 metų, kai žmogus miręs, bet taip, kad gali pasiūlyti savo širdį. Turbūt pirmą kartą skaitau eilėraštį, kuomet suprantu, kad šių dviejų eilučių tikrai pakanka, kad užtektų pagalvoti apie žmogau būties dalykus. Tačiau neiškenčiu ir perskaitau kitas dvi posmo eilutes: 

Jeigu Jums reikia –
Galite sužeisti
.
    Taigi širdį
    Te atleidžia man dievai, bet A. Jociui reikėjo šias eilutės ne tik parašyti, bet ir numirti, kad jas galima būtų perskaityti būtent taip, kaip jas perskaitau dabar.


1 --- 9 --- 18 --- 27 --- 36 --- 45 --- 54 --- 63 --- 70 71 72 73 74 --- 76
[iš viso: 753]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą