Jau senokai knieti atversti dienoraščio puslapius taip, kad jie nepaisytų kitų nuomonės, o aš net užmirščiau, kad juos gali pavartyti bet kas. Tačiau tas „knieti“ visuomet kažkodėl slinkteli į šalį, užleisdamas į priekį kažkokius kitus reikalus atrodant, kad jie kilnesni. Tačiau truputį pagalvojus, nesunku suvokti, kad svarbesnių dalykų jau man negali atsirasti, o svarbiausias, kuris, regisi, dar gali pakusti valiai, yra būtent dienoraštis.
    Kita vertus, jį rašydamas, esi laisvesnis- neraišo rankų kažkur kažkada sakytos mintys. Kartoti jas – ne nuodėmė, dėl to - tikiuosi- neatsiras įspėjimų ar pasergėjimų, kad pernelyg dažnai čiupinėji tuos pačius dalykus. 
    Suprantu, kad „Rašykai“, įteikdami dienoraštį, lyg ir sako: rašyk ir jauskis, kaip šeimininkas užmiršdamas, kad kažkur čia vis tik budi prižiūrėtojo akis, bet kol neperžengta žmogiškoji riba, esi pirmas, o visi kiti, kartu su wabmasteriu kažkur toli ir jie tavęs nežino.
    Man, žinoma, nereikia, kad manęs nežinotų. Jei jau rašai dienoraštį ne į sąsiuvinį, ne užgesinus lempą, vadinasi, tikiesi, kad kažkas pavartys, praeis bent akimis jo puslapiais.  Bet šį kartą man irgi svarbiausia, kad tai būtų mano akys, kadangi tikiuosi, jog dienoraštis man padės atsiminti. Be atminties seno žmogaus kūryba darosi beprasmė, ji nei šis nei tas, iššokanti iš vėžių net lygiame kelyje. Man gi dar norisi pasėdėti prie eilėraščio, prie prozos rašinio.  Daug darbų nebaigtų, todėl manau, kad gal atsiminimai sujudins jų dvasią ir pratęs kažkada pradėtą kelionę į tašką B. Žodžiu, nuotaika tokia, kad šiandien sugebu gausiais argumentais pats save įtikinti, jog man reikalingas dienoraštis - tarnas, kaip Don Kichotui jo ginklanešys Sanča Pansa. 
    O šiandien suėjo pusė mėnesio, kai nebuvau atėjęs čia manydamas, kad gal jau nesinorės...

*  Labas.
    Taip čia sveikinuosi  su Šeštadieniu. Jaučiu, kad jis nebus man geras. Bet ar tik man, jeigu mintyse turiu Lietuvos krepšininkus, Žalgirį pralaiminčius Lenkijoje?
    Bet stop!
    Kaip pasakiau? "Žalgirį pralaiminčius"?
    Betgi sakoma, kad ir tais 1410-ais atrodė, kad „Žalgirio„ mūšis pralaimėtas. Lietuvių pulkai bėga...

*    Prikėlė Kandžiukas.
      Atrodo, kad miegojau nesapnuodamas, tačiau dabar galvoju, kad yra puiki tema gerai rašančiam žmogui. O temos pavadinimas galėtų būti labai konkretus, pav. “Trys dienos Vroclave“
    Kad ir nebuvau ten, vis dėlto atrodo, kad lyg buvęs. Po vakarykštės krepšininkų pergalės prieš bulgarus, nuotaika pagerėjo, bet tik tiek, kiek ji gali pagerėti po atominės bombos sprogimo. Tačiau jeigu po nesėkmių Vroclave kažkas pradėtų krepšininkams priekaištauti, tai nebūčiau jų komandoje. Aš mintimis rašau labai gerą kūrinį, gerai suvokdamas, kad jis niekuomet nebus parašytas.
O norėčiau...

***    Mačiau atominės bombos sprogimą. Toks debesis Vakaruose pakibo, kad ir pagal spalvas, ir pagal „grybą“ , kaip atominis sprogimas.  Neįtikėtina!
    Ilgai žiūdėjau. Gražu.
    Gaila, jau užmečiau savo fotografavimus, bet šis nutikimas skatina atsiminti ir vėl budėti - kad ir danguje - su fotoaparatu. Žinoma, nelabai noriu tikėti, kad taip atsitiks, bet...чем черт не шутят.
  Laukiu krepšininkų pergalės  Vroclave prieš  turkus. Jeigu atsitiktų priešingai (чем черт не шутят), tuomet reikėtų manyti, kad atominis sprogimas buvo tikras.

*      Pasikėliau prieš šešias, o po valandos pradėjo lyti. Įdomu, kad rudenio lietūs man dažnai primena grybus. Ir šį kartą taip: esą, grybinis lietus, bus grybų.
    O juk tiesa tokia -  bus jų, nebus, o į tuos miškus, kuriuos pažįstu, vis tiek neišeisiu. Jie už 150 kilometrų į pietus nuo Kryžiokų ir Žaliųjų ežerų. Net sunku pasakyti, kad šis lietus juos pasieks. O vakar Šnekorius, išgirdęs, kad raudongalvį pavadinau grybu, pasišiaušė sakydamas:
    ''Pranuli, Tu jau "nutautėjęs" dzūkas. Na kur matyta, kad tikras dzūkas raudonviršius grybais vadintų. Kiek žinau, jie grybais vadina tik baravykus. Na, dar ir lepeškas šiek tiek vertina"
    Atsakiau savo bičiuliui, kad raudonviršį grybu pavadinau, teikdamas jam paguodos žiupsnelį, jog, esą, taip todėl, kad būnant suvalkieču, jaustųsi ir be dzūkų miškų Dzievulo nenuskriaustas. Iš tikrųjų yra gerokai kitaip: jau seniai praėjo tie laikai, apie kuriuos čia kalbėjo Šnekorius. Renka dzūkai visus grybus, o vertina juos pagal vertę, nustatytą turgaus.
    Taigi, mielas Jonai, raudonikiai irgi superkami, jie irgi dzūkui jau grybas, kaip ir nemažai kitų...
    Nepyk, kad  guodžiant tave, reikėjo pameluoti...

*    Netyčia užkliuvau už Solženycino pavardės, o paskui ir už jo eilėraščio. Perskaičiau ir nusprendžiau pasilikti dienoraštyje. Nežinau,
kaip jis atrodo rusų kalba ir nežinau, kas jį vertė į lietuvių kalbą, bet  atrodo taip:

Linija, skirianti gėrį nuo blogio,
eina ne tarp klasių ir partijų,
bet per kiekvieno žmogaus širdį.
Ši linija yra kintanti,
metams  bėgant, ji pasislenka.
Netgi blogio apimtoje širdyje
rastum gėrio įtvirtinimus,
netgi geriausioje  širdyje –
Neįveikiamą blogio bastioną 
***        A. Solženycinas

    Tai tik tiek, jeigu, žinoma, užmirštama,
kad kalbama apie žmogaus širdį.

Perskaičiusi iš mano „Kryžiokų vasaros“ eilinį darbelį „ Prie pietinio lango“ Dalija parašė; „Radusi laiko perskaitysiu  nuo pradžios.  Tuomet truputį pagalvojęs, parašiau:
  „Ačiū, Dalija, bet siūlyčiau nevargti ir neskaityti tiek, kiek ketinate. Ot, būsiu dėkingas, jei perskaitysite tai, ką parašysiu. Dar žadu, nors kaip bus- argi gali žinoti? Dėl šios priežasties pradedu ir "kitokį" dienoraščio rašymą. Norėčiau, kad jis būtų man draugas.“
  Apie  numanomą būsimą dienoraštį  norėjosi parašyti daugiau ir atviriau, bent pridėti ir tokį sakinį: „ Tai todėl, Dalija, kad juk sakoma: pasakyk, kas tavo draugas ir aš pasakysiu, kas tu. Bet man pasirodė, kad tai per drąsus sakinys, nes labai suprantama, kad nemenka dalis „rašyk“ publikos dar neturi tokiam suvokimui patirties. Vienas dalykas tai perskaityti, žinoti, ir visai kita- suvokti patirtimi. Bet šios dienos ankstų rytą perskaičiau dar vieną Dalijos lapelį. Cituoju jį visą, kaip parašytas, tik išryškindamas man labiausiai reikalingą dalį.
    ''Skaitau ir skaitysiu. Žalioj žolėj perskaičiau visus dienoraščius ir didžiąją dalį poezijos, neatimkit to malonumo perskaityti viską.
    Surinkinėju į laikmenas atsiminimus, dienoraščius, visokius eiliuotus atgalius - vaikams, kad nereikėtų šifruoti mano dantyraščio, rašysena genda galutinai. Dar daug ko norėčiau, bet... Per vėlai pradėjau''.   
--------------------------
    Taip prasidėjo šis mano rytas.
    Smagu, kad jis prie „kitaip“ rašomo dienoraščio.
    O iki vakaro dar toli. Nors- argi?

Lietaus ir naktį nestokojo...
    Kažkodėl atsiminiau neseniai atverstus dešimties metų senumo užrašus. Ten ir taip:

Taip ir tuomet-
Rugsėjis, rudenį pradėjęs,
Pritemdė dangų ir dienas.
Daugiau lietaus ir
Atšiauresnis vėjas,
O vienas kitas rytmetis
Jau žibino šalnas...

Tačiau dabar, deja, nėra
Kas atsiminti tai galėtų,
Iš Naugarduko tą rugsėjį
Kas išvažiavęs Jankelio briku,
Paragindamas arklį botagu,
Kas bent kartelį jo,
Mickevičiaus, paklausė:
- Tai ką, Adomai,
Vilniuj  mokytis važiuoji?   
****
    Jau į svetainę nunešiau „Prie pietinio lango“. Bandysiu tęsti „Kryžiokų vasaros“ raštus ir kartu su jais rašyti dienoraštį. Bet dabar jis man turi kitokią paskirtį. Tikiu, kad būtent dar jis gali  padėti ATSIMINTI ką parašau, rašau, ketinu rašyti. Dienoraštis kaip pagalbinė priemonė atminčiai paremti. 
    - Nejaugi, Pranai,
    Šitaip atsiminti ketini? 
    Kitokių receptų deja, nežinau. Ir nieko  nuostabaus, jeigu  tektų jį vartyti po kelis kartus per dieną.

    - Tai ką, Adomai,
    Vilniuj  mokytis važiuoji?

Turbūt ilgesniam laikui reikėtų susikaupti prie prozos. Jaučiu, kad dabar man sparčiausiai sunkėjanti kūrybos rūšis. Mat rašydamas didesnius gabalus, jau neretai užmiršti tai, kas jau parašyta arba kaip ir kur parašyta. Ir teisi buvo Barselona pasakiusi, kad tokie seniai, kol perskaito antrą sakinį, jau pirma užmiršta.
    Sarmata būna, kai supranti, kad lyg ir kartojiesi. Tačiau proza man dabar reikalinga atsiminimams. Jie su fantazija, bet  vis tik...
------------------
Tai – ką?
Gal taip ir padarykim,
Užvertę mūzas muzikos garsų,
Vėl į karietą –
Į gyvenimą sugrįžkim,
Kur smėlis girgžda tarp dantų,
Kur reikia būti bepročiu,
Kad patikėtum
Tokiu jo gražumu...

Atrodo, su savim kalbu.
Bet - ne!
Eilėraštis atėjo.
Prisiglaudė prie lūpų,
Prišokęs prie akių,
Pasaulį teleskopais apžiūrėjo...
Aha, atrodo, gyvenu-
Rugsėjis dar bus mano.
Bet Dieve, kaip graudu,
Kai sode lūžta šakos obelų
Su obuoliais
Nukrisdamos ant žemės...
-------------------------------
    Šį kartą dar graudžiau. Vakar taip atsitiko su mano gražuole  slyva. Didžiulė šaka nutrūko nuo kamieno ir su visu rudens derliumi šleptelėjo žemėn.
    Žiūriu pro langą ir lietų – gaila, skauda. Ir oi, kaip trūksta tos šakos medyje, sode ir manyje. Galėjau juk paremti. Bet kuo? Ne šakėmis, ne kastuvu. O aukštesnę kartį nelengva gauti.
    Ant padorios karties mano sode ne pasikarti ne taip paprasta...