Sakoma, gerai, kur mūsų nėra,
bet mes čia.
Tai ar reikia norėti,
kad
....viskas
........būtų
***** GERAI *****

Sakoma, gerai, kur mūsų nėra,
bet mes čia.
Tai ar reikia norėti,
kad
....visas
........būtų
***** GERAI *****

-------- VIZITINĖ
Myliu visus,
** kurie mane myli
***** ir tuos, kuriems nereikalingas -
******** jie teisūs.

O ŽODI,
------būki mums šventovė, 
-------- ------------ kurios altoriuje - kiekvieno mūsų Aš.

Taupi žodyje kaip suvalkietis kišenėje.

Žmonos gimtadienyje prie jos bukieto atėjo 249 rašykai ir žaliažoliai. Mūsų trobelei tai labai daug.
Ačiū visiems.

Prie žmonos  bukieto jos gimtadienyje atėjo 249 rašykai ir žoliažoliai. Mūsų trobelei tai labai daug.
Ačiū visiems, visiems.

Vis dar JŲ neatiduodu šventai ugniai ir net nežinau, kodėl. Gal ne tik todėl, kad pats to nenoriu, bet ir ugnis nenori JŲ priimti. Vis dėlto šventas daiktas, o ugnis, regisi, sugeba geriau save apsaugoti nuo nuodėmės ir todėl senų laikų užrašai dar vis pelija, blėsta, marinasi, dulksta. Prieiti prie jų taip pat nesinori, bet pasitaiko dienų, kuomet, pasiėmęs padidinamąjį stiklą, ateinu ir bandau  perskaityti išbukusius kaip mano akys kažkada parašytus žodžius.
    Ot ir dabar
      Išsitraukiau iš šūsnelės sulipusius, pageltusius popieriaus lapus ir po įdėmios apžiūros suprantu,    kad tą kartą į Švendubrės sodžių atėjau 1995 m. lapkričio 26 d. Bet ar tikiu tuo?
    - Taigi va, žiūrėk! Tavo akulės geresnės, - sakau Kandžiukui, ištikimiausiam senatvės draugui: - Žiūrėk ir skaityk. Juodu  ant palto parašyta...
    Pavizgino į dangų pakelta uodegėle ir aš žinau, kad jis nesuabejojo. Tai iš tikrųjų buvo pirmoji kelionė į Švendubrę, į netoli Druskininkų esanti sodžių. Ir dabar dar atmintyje šmėsčioja tiesaus, guvaus žmogaus siluetas, žmogaus, norėjusio mane įtikinti, kad jau jam apie 100 ar daugiau metų.
    Tai Jonas Smaliukas. 
    Tačiau, deja, niekaip nepasiseka atsiminti, kodėl šalia Jono Smaliuko vardo ir pavardės užrašyta:      “Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau      Ketvirtū naktely giron miegojau“
    Gali būti, kad jis kažkokia tai proga padainavo man šią dainą, tačiau įdomu, kad po šių dainos eilučių yra užrašyti keli nedideli tekstai, kuriuos dabar perrašau taip, kaip sugebu perskaityti ant nugeltusio popieriaus.

JONAS SMALIUKAS:
      Labai geras žmogus buvo Kipras Petrauskas. Labai demokratas buvo. Labai gerą balsą turėj. Neišdidus. Kitas puikuotųsi. Va, matot?
    Taip, kaip Lietuvos opera buvo, tai italų atstovas Amadojus sakė: galim lygint su italais. Va. Nei  Lenkija neturėjo tokios, nei anglai, nei vokiečiai, kaip Lietuvos opera prieš karą buvo. Išeidavo  jėgos... Kipras Petrauskas, Katkus, Grigaitienė, Jonušaitė, Galaunienė, Oleka...  Drebėjo teatras. Publika... Bilietus sunku buvo gaut. O kai atvažiavo 29 metais Šaliapinas, tai baisus dalykas. Aš tai  gaudavau - pažįstama Jovaišaitė buvo kasininkė. Jei žino, kad aš ateisiu, tai palieka jau. Neapleisdavau operų. Eidavau. Vai įdomu pasiklausyt. Įdomu. „ Traviata“. “ Rrigoleta“. Labai gerai vaidino Kipras Petrauskas.      ******
    Matyt, kurį laiką tylėjom. Bent jau tiek, kiek mano senoliui laiko prireikė, kad netikėtai Kiprą Petrauską nuplukdytų ar nuskraidintų, trumpiau sakant – permestų per okeaną į Ameriką.

J. SMALIUKAS:
    Du mėnesius pabuvo. Parvažiavo iš Amerikos ir 50 tūkstančių litų parsivežė.
    - Dolerių?
    - A?
    -Sakau, gal dolerių?
    - Gal dolerių. Kitas skūpas. Dabar jeigu jis ateis, tai jis neduos mokėt tau. Jis apmoka.
Labai geras žmogus buvo. Labai geras.      ***** 

JONAS  SMALIUKAS:
    -Va, kokių gabumų lietuviai buvo. Taigi stažuodavosi Prancūzijoj ar Anglijoj kariškiai. Tai norėjo tie pasilikt, kad jų armijoj tarnaut. Tokie gabūs lietuviai. Bendrai -  lietuviai labai darbštūs žmonės . 
    - Buvo turbūt?
    - Ką?
    -Sakau, buvo. O dabar?
    -Nenoriu kalbėt, kaip dabar. Viskas. Nieko nėra gero dabar. Ir sunku tam Brazauskui dirbt. Jeigu  taip bus, tai mes išsipompuosim.
    Aš tai pranašauju, kad su laiku gali tapti badas. Kodėl? Dabar, tamstos,  pažiūrėkit -  lyguma  Švendubrėj. Tušti laukai. A-ja, jai! Su laiku bus... Gero nelaukim. Matot, toks dalykas. Nėra to  griežtumo. Dabar, pavyzdžiui, kiek tos degtinės. Kioskuose degtinė. Kavinėse degtinė. Visur.  O  anksčiau? Aš jums papasakosiu, kaip buvo tvarkomas monopolis.
    Kaune buvo aštuonios parduotuvės. Viena buvo Panemunėje. Šančiuose,  Aleksote buvo. Tai trys. Paskui prie stoties. Paskui Kęstučio. Penkios. Lukšo. Šešios. Paskui šitan... Savanorių prospekte. Septynios. Vilijampolėn-  aštuonios. Visos valdiškos. Laiku atidaroma, laiku uždaroma. O dabar  užeik kavinėn - spiritą parduoda.  Šnapsą parduoda.
    Nėra tvarkos šiuo atveju. Nėra. Čia monopolio tas įstatymas durnas yra. Labai durnas...    ******
 
JONAS SMALIUKAS:
    Anksčiau tai buvo Švendubrėje pavadinimai – Kleboniškės, Praveniškiai, Krūmija, Žydpilvis, Ažubalio kalnas, Piliakalnis. O dabar nyksta visi senoviniai pavadinimai. Nyksta. Šagi mūsų  kaimas 1635 metų - jau Švendubrė.
    Anksčiau - Lanka. Ten Karklynas. Použulų, Trumpukis, Ilga. Paskui Pylimas. O dabar nyksta  viskas. Nyksta senovės tie pavadinimai.
    Nyksta. Ir ne tik pavadinimai. Ir nesakyk, kad dar susitiksim...
    Gal  po metų ar net mažiau, išgirdau žinią, kad Jonas Smaliukas miręs, bet apie tai ne todėl. Žiūriu į savo Kandžiuką ir galvoju, kad nyksta ir atmintis. Galbūt sparčiausiai apie žmones. Kandžiukas žiūri nemirksančiom akelėm į mane lyg prašydamas, kad nenutilčiau: na, dar, dar... Nes  kito laiko jau gali ir nebūti.
  Ir vėl imu į rankas padidinamąjį stiklą.        ******
JONAS SMALIUKAS:
    Be tikėjimo nieko nėra. Reikalinga ką nors tikėt. Nu, kaipgi? Galų gale turi į ką nors tikėt. Turi vis viena. Gal kai suaugęs žmogus-  jau ne, bet jaunystėj reikalinga. Nu, ką  jis, kaip žvėriukas augs? Reikia. Būtinai reikia. Be tikėjimo nieko nėra. Reikia ką nors tikėt. Be  tikybos absoliutiškai nieko nėra. Aš visą gyvenimas tikėjau. Ir dabar tikiu. Žmogus atsinaujini, rodos. Tai nakties metu pabundu ir persižegnoju.
    Žiūrėk, mirė Šleževičius. Labai iškilmingai laidojo. Mirė ( kaip  jis?) - Toliušis. Šv. Antano  bažnyčioj pamaldos buvo. Tarybiniais metais. Buvo Gedvila- švietimo ministras. Ir jis dalyvavo  bažnyčioj  pamaldose. Daug dalyvavo komunistų Toliušio pamaldose.
Supranti, kaip buvo?

    Ak, Kandžiuk, Kandžiuk...  Negi manai, kad šitos pavardės man ką sako? Jos iš senų laikų.    Tyli?
    Ak, kaip gerai, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Norėčiau, Kandžiuk, kad ir žmogus  meilėje nuo šuns neatsiliktų.


JONAS SMALIUKAS    Buvo karo ministras Šližys. Atsargos majoras,  Vyties kryžiaus  kavalierius . Ir  24 metais buvo paroda. Nupirko jis  mašiną  Ford Linkolicioja  A-jajai skandalas! Interpeliacija Seime. Einam paklausyt. O va čia Karcolis buvo valstybės kontrolis.
    O paskui laike pertraukos-  kad tave  perkūnas!- žiūriu, Šleževičius, Toliušis ir Šližys arbatą  geria prie vieno staliuko. Sako, klaidą  padariau, kad neatsiklausiau. Ot, kokia buvo draugystė. O  dabar  kaip šunės  pjaunasi. Ot patriotizmas, a? Sako, aš klaidą padariau, reikėjo man atsiklaust. Ar  negražus žestas , a? Šagi interpeliacija. Ir jį apskundė, o  prašau - prie arbatos stalo didžiausi draugai...        -------------------------------------
  „Šiandien užteks“, - sakau pats sau. Ir tikrai užteks, kadangi sunku net per padidinamąjį stiklą  perskaityti išblukusią rašyseną. Bet džiaugiuosi, kad galiu atsiminti žmogų, kuris atėjo ir klausia:
      - Ar atsimeni mane?
      - Va tiek ir tuputį daugiau..    Vis dėlto verta paspirginti akis kad ir pro padidinamąjį stiklą.

Kartais taip skaudžiai lauki, kad kažkas atsilieptų į tavo vargą ir tik po jo supranti, kad neatsiliepiau į kito vargą.

4. Man, žinoma, labai norėtųsi, kad šitokius, gabalais, fragmentais atsirandančius užrašus tęsčiau bent keletą metų, bet vargu ar taip įvyks. Mano patirtis tokia, kad, deja, jau net pasižadėti nedrįstu, jog stengsiuosi tai daryti kiek išgalėdamas.
    Pradžioje sumanytų darbų siela skrajoja po devintąjį dangų ir tuomet atrodo, kad... Dieve mano,  kokios puikios sparnuotos užgaidos! Bet praeina diena, kita ir galvoje, širdyje pragysta kiti gaidžiai, užgieda kiti angelai. Ir aš, viską metęs, vėl pradedu kurti naują Rojų. Ir šitaip mėtausi nuo vieno dalyko prie kito ir va kiek jau metų, kai taip!
    Todėl ir šiuos užrašus dėlioti ėmiausi gabaliukais, fragmentais, plytomis, nes suprantu, kad  jau  poryt, užporyt galiu juos palikti nesukrautus į jokį statinį ir palikti numestus kur pasitaikė, pats vėl pakildamas į devintąjį dangų.

    5.Mano šitų užrašu tikslas – prisiminti. Vadinasi, nieko naujo. Priešingai- viskas sena. Bet žinau, kad jeigu jiems  būtų lemta atsirasti, kalbėčiau juose ne apie žaisliukus, o apie žmogų ir jo gyvenimą. Jeigu lemtis palaimintų šį sumanymą, tuomet gali atsitikti taip, kad atsiras puslapių, kurie  panašės į apsakymus. Man tai būtų smagu, nes manęs, ko gero, ir mirties patale nepaiks mintis, kad  dar  ne viskas  baigta, kad dar parašysiu  šaunų kūrinį. Tai teikia stiprybę ir viltį, kad šitaip užsiėmęs žmogus išprašo  ilgesnio gyvenimo, nepaisant kad vis tiek tas gyvenimas – tik akimirka. Bet aš, žinoma, nevarginsiu savo menko protelio pajutęs, kad darbas man neįdomus ir vėl atsiduosiu tam kitam polėkiui, kuris pažadėtų kitą, dar nepergyventų  svajonių džiaugsmą.
Svajok, žmogau. Svajok! Ir  nebark savęs už tai, kad neva atitrūkęs nuo žemės. Visi gyvename iki mirties. O svajonės taip pat ją gali išpuošti, padabinti, nes tai įrankis Dievo rankose ir aš nemanau, kad  jo rankose kažkas  galėtų būti tokio, ką galima priskirti prie atmestinų dalykų. 

6.
Išaušo sausio 27d.
Sveika, mieloji!
Palengva pavartinėsiu ką tik  perskaitytą pirmą „Trijų muškietininkų“ knygą
Bet ką žinau apie Aleksandrą Diumą - tėvą, knygos autorių?
Man reikšminga, kad gyveno tuo laiku, kuris rūpi (1802 07 24  – 1870 12 05 ) Tiesa, tas rūpimas man laikas visai ne Prancūzijoje, o čia, Lietuvoje. Turiu galvoje 1861- 63 metų sukilimą. Diuma (tėvas) kaip  beje, ir Diuma (sūnus) turėjo galimybę bent jį jausti. Man tiesiog norisi prisiekti, kad mūsų bajorai negalėjo būti blogesni, negu prancūzų ir aš dėkingas už tokį supratimą, net jeigu jis visapusiškai klaidingas. Man smagu  manyti, kad tik kilnus žmogus galėjo kilti į  kovą už savo laisvę ir sakyti:
    - Aš noriu laisvės, ponas maskoliau.
    Ot todėl tuometinės Lietuvos bajorų vaizdas mano praeities Lietuvai teikia kilnumą.
  Tiesą sakant nelabai žinau, kas yra bajoras, pagal  kokius konkrečius parametrus jį pažinti. Knygos, kurias perskaičiau per 50 metų, atstumia mano pasitikėjimą jomis. Nepasitikėjimas užplūdo dvasią, per jį nukenčia ir sąžiningos, teisingos knygos. Tai žinau, suvokiu, suprantu, bet klastočių, melo žala labai jautri. Kai dabar palikta atsirinkti, kas mūsų knygose o‘kei, o kas – ne, dažnai jaučiuosi bejėgis. Kažkokios įtaigos stumia į praėjusius laikus ir suvokiu, kad ir A. Diuma praėjusiems laikams buvo meilesnis, net„Tris muškietininkus“  mums „ perskaitė“ iš surastų pono d‘Atranjano atsiminimų.
Tai man kelią nuotaiką. Svarbiausia, kol kas ieškojimas, krutėjimas ir  man atrodo būtų absurdiškiausia gulėti nieko neveikiant ir spjaudyti į  lubas manant, kad tau skirta netikelio žemėje dalia.        ************************

Po vidurnakčio, broli.
Į naktį visas laikas subėgo.
Toks atbukęs, TOKS LIŪDNAS ESU -
Kažkas pjaunasi, draskos širdy...
O kodėl?  O dėl ko? Nežinau.
Laikui rūpi praeit pro mane
Net tuomet, kai būnu naktyje...