Dar šis tas, ko nereikia pradanginti...(1)

Pagalvojęs, ką  reikėtų prasmingesnio prisiminti iš 1939m., prisiminiau, kad gimiau be Lietuvos. Girdėjau šnekant, kad ji kažkur už Merkio, bet kadangi Marcinkonių kraštas su jų šiliniais  - kitoje jo pusėje, tai Lietuva čia negalėjusi ateiti. Turbūt nenorėjusi kojų sušlapti, kadangi ir tuomet vietomis per Merkį, sako, galima būdavo nesunkiai perbristi. Labiau panašu, kad svarbesnė kliūtis buvusi ne upė, o... Juzefas Pilsudskis. Jau keturi metai, kai  jo gyvo nėra, bet vis tiek Juzefas yra Juzefas Pilsudskis. Jis pasirūpinęs daugiau negu Dievas, kad net po jo mirties dar vis būtų taip, kaip buvo. 
    Atsimenu, kai  švęsdami pirmos savaitės gimtadienio sukaktį, būtent – vasario 4 d.(taigi, sekmadienį) su Vidiniu priėmėme priesaiką būti ištikimi vienas kitam. Tuomet jis ir pranešė man, kad esame Geltonojo Žemės Tigro įkvėpti ir , matyt, ne  be tokios moralinės paramos, pirmą kartą  savarankiškai, be namiškių, pagalbos, sugiedojome  Šv. Marijos himno posmelį:
. 
    Te mums sielos neužvaldo    .
    Išdidumas niekados,-        .
    Broliams  meilę  jis atšaldo      . 
    Jiems padaro daug skriaudos...      .
.
    Dabar, skaičiuojant  septyniasdešimtuosius, jau vien todėl esame kažkuo panašūs į tigrus, kad dar urzgiame, dar rodome  kvėpavimą, tik, žinoma, nemalonu, kad atmintis, lengvai pakeldama tolimiausius atsitikimus, jau neapglėbia to, kas buvo dar taip neseniai. Kad ir vakar: 
 
O VAKAR:    .
  "Ryte perskaičiau V. Medžio eilėraštį „išeinu“ ir vienu žodžiu Jam palinkėjau sėkmės. Taip pasitaikydavo ir anksčiau: „Sėkmės!“ Tačiau šį kartą linkėjimai pasisuko juoda puse. Jau greitai Viktorui parašiau:        . 
  „Tik dabar, gavęs žinią, kad mirė švogrius, supratau, kaip negražiai pakomentavau, parašęs tą žodelį. Taip rašydamas galvoje, žinoma, turėjau kūrybinę sėkmę. Visai nepagalvojau, kad tokius linkėjimus galima suprasti ir kitokia prasme.
  Taip jau atsitiko, Medi.    .
  Atsiprašau, kad taip neapdairiai pasielgiau.“
 
  Ir dabar iš to Jo eilėraščio „ išeinu“ galvoje aidi:    .

"išeinu pro duris nė nesakęs
į mažą uždarą celę      . 

kur kvepia dažais ir mediena   
niekas minčių nesudrumsčia 
liejas skvarbus terpentinas"....        . 

Na, ir po to greit mano tas Medžiui -" SĖKMĖS!" su pažymiu 5.
    -Dabar galvoju, kad nesuvokęs eilėraščio ir bendrai, bet kokio rašto turinio, niekuomet nesėsk atsiliepti. O suvokti eilėraščių turinį neretai, deja, labai sunku ar net neįmanoma, - guodžiausi Vidiniui.
    - Tu čia ne šiaip sau? -paklausė.      .
    - Ne šiaip sau, Vidini.        .
    - Po truputį išeini?        .
    - Taip.        .
    - Tai GAL už tokį apsisprendimą po granionką? Aaaa?      .
    - Ne tik „gal“, bet reikia.        .
  *******
P.S:
  Atsiprašau, kad niekaip nesugebėjau atkurti eilėraščio fragmento formos. O tie matomi fone taškeliai irgi gelbėjo padėtį kaip nors tvarkingiau surikiuoti tekstą.
Suprantu, kad reikia  eikti į mokyklą.