Iš senų ( 1993m.) užrašų

*
  1.Noriu būt jaunas, išdykęs, nes pavargau. Labiausiai, manyčiau, pavargę tie, kurie atvira širdimi  priima viešą žodį, nesusimąstydami, kad žodis gali pražūtingai nuodyti. Taigi va tų nuodų tiek prileista širdyje, kad man jau aišku, jog nėra gydytojo, kuris galėtų juos iš ten pašalinti. Yra, žinoma, laikas, apie kurį sakom- geriausias gydytojas, bet ir tai neteikia paguodos, kadangi žiūrinčiam į besileidžiančią saulę žmogui, toks gydytojas irgi neteikia vilčių. Jau dažniau kalbuosi pats su savimi ir man tai įdomiau, negu klausyti Vytauto Landsbergio ar Gedimino Vagnoriaus .
    Kodėl dabar rašau- ne man žinoti. Rašau ir tiek, nes jau po vidurnakčio ir su savimi garsiai kalbėti neįmanoma, nes taip galima išbudinti miegančius ir gauti pylos. 
*****
  2. Pirmoji knyga, kurią šiemet perskaičiau, tai A. Diumos „Trys muškietininkai“. Vis dėlto tai nuostabi knyga . Skaitau ją antrą kartą. Ten d‘Artanjanas dažnai kartoja „ Po velnių..“ Tas  jo „po velnių“ man sukėlė kai kuriuos paauglystės prisiminimus, važiuojant ir skaitant knygą traukinyje.
Atsimenu, tame vagone buvo ir Kabelių parapijos kunigas. Turbūt jis mane pažinojo. Kunigas, žvilgterėjęs į atverstą knygos lapą  ir ten vienoje eilutėje suradęs tris  kartus pakartojantį d‘Artanjano „po velnių“, buvo nepatenkintas ir patarė tokių knygų neskaityti.
    Dabar man gaila, kad teko skaityti daug knygų, kuriose nebuvo nei d‘ Artanjano pavardės, nei jo sakomų „po velnių“, bet iš tikrųjų velnių tose knygose būta tūkstančius kartų daugiau.
    Ak, kunige, kunige! Velnias žmogų pavergia tuomet, kai jis šypsosi. Tai yra moteriškai klastingas ginklas, o tuomet nežinojau, kad žmogaus siela yra (o ir pats žmogus) pastoviai medžiojama (s). 
*****
  3. Po trijų dienų gimtadienis. „Sveikinam, mielas Pranai“- sakys atėję, nes turbūt niekas neprasitars, kad prasideda 54 metukai. Išgersim degtinės ir nebent tuomet, kai apgirsim, geraširdžiai užjaus, kad vis dėlto pagyventa daug.
    Ak, mielieji.  Ką reiškia „pagyventa daug“? Akimirka!
Reikia pasakyti, kad buvau sveikas, drūtas, nors ir ne ąžuolas Ačiū Dievui ir tiems, kas dar ir be jo mane saugojo. Aš čia kalbu visai rimtai. Nes ne šiaip sau įsitikinęs, o tikrai žinau, kad esu  globojamas tos jėgos, kuri tiksliai, be nuolaidų pasako tavo rytojų. Ir tai ne pranašystės. Tai priekyje tavęs įvardintas veiksmas, kurio neįmanoma išvengti. Manau, kad tos jėgos galima išprašyti, kad leistų pasukti kitu keliu, gal net pratęsti gyvenimą, bet visus prašymus jai  būtina suspėti pasiųsti anksčiau, būtinai iki tol, kol ji kokiu nors  ženklu nepareiškia apie tavo rytdieną. Kalbu apie save ir manau, kad didžiausią tokių pranašavimų išsipildymų patirtį turi jautresnių sielų žmonės.