*
  1.Noriu būt jaunas, išdykęs, nes pavargau. Labiausiai, manyčiau, pavargę tie, kurie atvira širdimi  priima viešą žodį, nesusimąstydami, kad žodis gali pražūtingai nuodyti. Taigi va tų nuodų tiek prileista širdyje, kad man jau aišku, jog nėra gydytojo, kuris galėtų juos iš ten pašalinti. Yra, žinoma, laikas, apie kurį sakom- geriausias gydytojas, bet ir tai neteikia paguodos, kadangi žiūrinčiam į besileidžiančią saulę žmogui, toks gydytojas irgi neteikia vilčių. Jau dažniau kalbuosi pats su savimi ir man tai įdomiau, negu klausyti Vytauto Landsbergio ar Gedimino Vagnoriaus .
    Kodėl dabar rašau- ne man žinoti. Rašau ir tiek, nes jau po vidurnakčio ir su savimi garsiai kalbėti neįmanoma, nes taip galima išbudinti miegančius ir gauti pylos. 
*****
  2. Pirmoji knyga, kurią šiemet perskaičiau, tai A. Diumos „Trys muškietininkai“. Vis dėlto tai nuostabi knyga . Skaitau ją antrą kartą. Ten d‘Artanjanas dažnai kartoja „ Po velnių..“ Tas  jo „po velnių“ man sukėlė kai kuriuos paauglystės prisiminimus, važiuojant ir skaitant knygą traukinyje.
Atsimenu, tame vagone buvo ir Kabelių parapijos kunigas. Turbūt jis mane pažinojo. Kunigas, žvilgterėjęs į atverstą knygos lapą  ir ten vienoje eilutėje suradęs tris  kartus pakartojantį d‘Artanjano „po velnių“, buvo nepatenkintas ir patarė tokių knygų neskaityti.
    Dabar man gaila, kad teko skaityti daug knygų, kuriose nebuvo nei d‘ Artanjano pavardės, nei jo sakomų „po velnių“, bet iš tikrųjų velnių tose knygose būta tūkstančius kartų daugiau.
    Ak, kunige, kunige! Velnias žmogų pavergia tuomet, kai jis šypsosi. Tai yra moteriškai klastingas ginklas, o tuomet nežinojau, kad žmogaus siela yra (o ir pats žmogus) pastoviai medžiojama (s). 
*****
  3. Po trijų dienų gimtadienis. „Sveikinam, mielas Pranai“- sakys atėję, nes turbūt niekas neprasitars, kad prasideda 54 metukai. Išgersim degtinės ir nebent tuomet, kai apgirsim, geraširdžiai užjaus, kad vis dėlto pagyventa daug.
    Ak, mielieji.  Ką reiškia „pagyventa daug“? Akimirka!
Reikia pasakyti, kad buvau sveikas, drūtas, nors ir ne ąžuolas Ačiū Dievui ir tiems, kas dar ir be jo mane saugojo. Aš čia kalbu visai rimtai. Nes ne šiaip sau įsitikinęs, o tikrai žinau, kad esu  globojamas tos jėgos, kuri tiksliai, be nuolaidų pasako tavo rytojų. Ir tai ne pranašystės. Tai priekyje tavęs įvardintas veiksmas, kurio neįmanoma išvengti. Manau, kad tos jėgos galima išprašyti, kad leistų pasukti kitu keliu, gal net pratęsti gyvenimą, bet visus prašymus jai  būtina suspėti pasiųsti anksčiau, būtinai iki tol, kol ji kokiu nors  ženklu nepareiškia apie tavo rytdieną. Kalbu apie save ir manau, kad didžiausią tokių pranašavimų išsipildymų patirtį turi jautresnių sielų žmonės.

Priverkiau pilnas akis
Ir išplaukė kartu su įdubom
Kaip luotai, būrių nepakėlę -
Per klonius, per kalvas, girias
Ir netgi kalnus.
Priverkiau akis pilnas...
Pakilo debesys, bijodami sušlapti,
Atsidaužė audra į luotus -
Visas pasaulis ašarotas.
Ir klausia dievas, kas esu?
Nežino, nesupranta tėvužėlis,
Kad pasakas lietuviškai
Iš Biblijos seku.

O kai parašiau ir reikėjo perskaityti, tai suradau tekstą:

Kalbu SAVIM,        .
O į Save iš kur atėjęs,      .
Net  nežinau.      .

  Tiek perskaitęs nutilau, nors žinau, kaip reikėtų skaityti toliau- ar balsu, ar pusbalsiu, ar tik mintyse. Kaip beskaityčiau, skaitau tik Sau. Todėl ir laukiu, kada ateis Vidinis ir perskaitys. Jis irgi skaito tik Man. Bet ateiti jis neskubėjo, todėl  gerokai užtrukęs vėl skaičiau:

Senelė sakė: Kristus atlydėjęs,        .
Kad nesušalčiau sausyje pūgos,        .
Bet buvo nepažįstamas kaip Ateitis.        .
Palinko, įbraukė kaktoj kryželį,    .
Krikščionim būti patikėjęs,      .
Ir vėl uždarė atsargiai duris.      .
 
  Dabar jau gali Vidinis ir nepasirodyti. Netgi norėčiau, kad taip būtų. Buvau sugrįžęs iš Varėnos, kur palaidojau už save metais jaunesnį švogrių.  Dar taip neseniai su juo kėlėme  „granionkas“ ir galvojome būti amžinais. Dabar iš mudviejų jis jau tikrai liko amžinas. Ten, kur dabar naujos Varėnos kapines, buvo takelis iš Varėnos I į Varėną (prie geležinkelio). Juo trumpindamas kelią, dažnai eidavau duonos pirkti nežinodamas, ar pavyks, nes norinčių nusipirkti visuomet būdavo daugiau, negu duonos. Neretai be duonos tuo pačiu takeliu sugrįždavau atgal į Varėną I, dabar vadinamą Senąja Varėna.
      Ar kas galėjo numanyti, kad tą takelį pastos Varėnos naujos kapinės?
      Oi, kiek čia daug smėlio! 
.
Esi  Esybėje ir  būsi      . 
Net jeigu pelenai,    .
Net jeigu tuštuma    .
Pakeistų žmogiškąją Būtį,-        .
 
  Išgirdau Vidinį, bet, regis, jis mano minčių nesutrukdė. Galbūt todėl, kad mes jau vienas kitą suprantame ir stengiamės ateiti nepatrukdydami netgi mintyse.
  Žiūrėjau ir tamsias lubas,      .
  Kokiu buvau,        .
  Kokio nėra        .
  Ir ligi šiolei vaikštinėja Sausis      .
  ESYBĖS angelas      .
  Ir mano filosofas.        .
      Šis mano perfrazuotas eilėraštis jau ne kartą mano lūpose, tačiau  pirmąkart jis pasirodė praėjusių metų  rugpjūčio 27d. Ir štai dabar jaučiu, kad  jis man  reikalingas kažkokiems užrašams, kurių ateitį ir pavidalą netgi nesistengiu nenuspėju, kadangi man tai visai nerūpi. Žinau tik, kad  tai turėtų būti kažkas panašaus į dienoraštį, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, bet jame jau daug kas parašyta. Galbūt ne taip, kaip įprasta, bet aš puikiai perskaitau:
    - Klausyk, Vidini, o kodėl aš be kelnių, - netikėtai paklausiau bičiulį 
    - Tu taip manai?- nenorėjo patikėti Vidinis, bet po neilgos valandėlės suprato, kad tai tiesa:- Iš tikrųjų, vyrai, o be kelnių, -stebėjosi.
    - Gal net ne vyras? - suabejojau.
    - Kad vyrais, faktas. Jeigu vadina sūnum, žinok, esi vyras.
    - Kas vadina?
    -Kas? Kas? Visi vadina. Pirmiausia motina.      .
    - O tėvas? Beje, Vidini, neatsimenu, ar jį mačiau. Jau atšventėme gimtadienio savaitės sukaktuves, o kažkodėl neatsimenu, kaip atrodo tėvas. Suprantu, kad jeigu  yra sūnus, turėtų būti ir jo tėvas. O gal aš kažko svarbaus nesuprantu?
    - Aš irgi taip suprantu ir, beje, žinau, kad tėvas yra, tik klausimas- kas  jis? Labiau panašu, kad esi Želigovskio sūnus. Negarantuoju, kad taip, bet visuose Šklėriuose tik ir tegirdi- Želigovskis  turi sūnų.
  - Na, ir ačiū Dievui.  Bet kodėl jo nematau? Negi užmiršo?
  – Palauk, žmogau. Gal būt pirma reikėtų pasirūpinti kelnėmis,  na, o paskui. Taigi, sutariam- pirma pasirūpinsime kelnėmis, o pasui  šnektelėsime ir apie kitus reikalus. Sutinki?
Ir nelaukdamas  mano sutikimo, užgiedojo  dar vieną Šv. Marijos himno posmelį. O aš, žinoma, irgi kartu su juo: 

Te nevaldo, te neskaldo
Niekad pyktis man rimties
Jis daugybės mūs blogybių
Nuolat  būna priežastis.

  - Gerai giedam, - pasigyrė, kartu girdamas ir  mane.- O dėl kelnių irgi kažką sugalvosim...

Pagalvojęs, ką  reikėtų prasmingesnio prisiminti iš 1939m., prisiminiau, kad gimiau be Lietuvos. Girdėjau šnekant, kad ji kažkur už Merkio, bet kadangi Marcinkonių kraštas su jų šiliniais  - kitoje jo pusėje, tai Lietuva čia negalėjusi ateiti. Turbūt nenorėjusi kojų sušlapti, kadangi ir tuomet vietomis per Merkį, sako, galima būdavo nesunkiai perbristi. Labiau panašu, kad svarbesnė kliūtis buvusi ne upė, o... Juzefas Pilsudskis. Jau keturi metai, kai  jo gyvo nėra, bet vis tiek Juzefas yra Juzefas Pilsudskis. Jis pasirūpinęs daugiau negu Dievas, kad net po jo mirties dar vis būtų taip, kaip buvo. 
    Atsimenu, kai  švęsdami pirmos savaitės gimtadienio sukaktį, būtent – vasario 4 d.(taigi, sekmadienį) su Vidiniu priėmėme priesaiką būti ištikimi vienas kitam. Tuomet jis ir pranešė man, kad esame Geltonojo Žemės Tigro įkvėpti ir , matyt, ne  be tokios moralinės paramos, pirmą kartą  savarankiškai, be namiškių, pagalbos, sugiedojome  Šv. Marijos himno posmelį:
. 
    Te mums sielos neužvaldo    .
    Išdidumas niekados,-        .
    Broliams  meilę  jis atšaldo      . 
    Jiems padaro daug skriaudos...      .
.
    Dabar, skaičiuojant  septyniasdešimtuosius, jau vien todėl esame kažkuo panašūs į tigrus, kad dar urzgiame, dar rodome  kvėpavimą, tik, žinoma, nemalonu, kad atmintis, lengvai pakeldama tolimiausius atsitikimus, jau neapglėbia to, kas buvo dar taip neseniai. Kad ir vakar: 
 
O VAKAR:    .
  "Ryte perskaičiau V. Medžio eilėraštį „išeinu“ ir vienu žodžiu Jam palinkėjau sėkmės. Taip pasitaikydavo ir anksčiau: „Sėkmės!“ Tačiau šį kartą linkėjimai pasisuko juoda puse. Jau greitai Viktorui parašiau:        . 
  „Tik dabar, gavęs žinią, kad mirė švogrius, supratau, kaip negražiai pakomentavau, parašęs tą žodelį. Taip rašydamas galvoje, žinoma, turėjau kūrybinę sėkmę. Visai nepagalvojau, kad tokius linkėjimus galima suprasti ir kitokia prasme.
  Taip jau atsitiko, Medi.    .
  Atsiprašau, kad taip neapdairiai pasielgiau.“
 
  Ir dabar iš to Jo eilėraščio „ išeinu“ galvoje aidi:    .

"išeinu pro duris nė nesakęs
į mažą uždarą celę      . 

kur kvepia dažais ir mediena   
niekas minčių nesudrumsčia 
liejas skvarbus terpentinas"....        . 

Na, ir po to greit mano tas Medžiui -" SĖKMĖS!" su pažymiu 5.
    -Dabar galvoju, kad nesuvokęs eilėraščio ir bendrai, bet kokio rašto turinio, niekuomet nesėsk atsiliepti. O suvokti eilėraščių turinį neretai, deja, labai sunku ar net neįmanoma, - guodžiausi Vidiniui.
    - Tu čia ne šiaip sau? -paklausė.      .
    - Ne šiaip sau, Vidini.        .
    - Po truputį išeini?        .
    - Taip.        .
    - Tai GAL už tokį apsisprendimą po granionką? Aaaa?      .
    - Ne tik „gal“, bet reikia.        .
  *******
P.S:
  Atsiprašau, kad niekaip nesugebėjau atkurti eilėraščio fragmento formos. O tie matomi fone taškeliai irgi gelbėjo padėtį kaip nors tvarkingiau surikiuoti tekstą.
Suprantu, kad reikia  eikti į mokyklą.

Galvoju, ką man atsiminti iš 1939 metų....
    Regis, ir tuomet Šklėriuose  žiema. Tik ne tokia- ir sniego aukščiau tvorų, ir šaltis toks, kad ausys tuoj prisvyla. Žiema tokia, kad vėliau tokios už poliarinio rato nesurasdavau.
Taigi, atsimenu žiemą, kad, Dieve, duok visiems turėti tokias ir nesušalti...
    Kitas mano supratimu įdomus atsiminimas, tai pirma kelionė iš S00ausio į VOOasarį.
    Ne šiaip sau sakoma, kad, girdi, Dievas myli trejybę-  buvau trijų dienų, kai išvykau  į tokią  kelionę ir ją laimingai baigiau. Prisimenu, kad palydoje labiausiai buvo gerbiamas dėdė Vandenis, kuriam pagarba  išliko iki šių dienų:
  - Ačiū, dėde Vandeni, už iki šių dienų išlikusį vandenį, Vidinį ir GANIONKĄ...

  Dar vienas atsomintinas tų dienų prisiminimas, tai pomėgis skaityti eilėraščius. Dievai žino iš kur tai, bet dar labiau nesuprantama, kad vis kaulindavau paskaityti Anos poezijos.... Niekas  nežinojo, kas ji, toji Ana ir visi manydavo, kad kalbu apie Šv. Mariją. Todėl ko-ne- ko, o Šv. Marijos giesmių prisiklausiau daugiau negu Šv. Kazimieras.
      Te nesaisto, te nešvaisto
      Žemės geiduliai manęs
      Jie aptemdo ir sulamdo      .
      Tuos, kurie jiems pasives

Taigi taip prasideda  prisiminimai apie save.
Pats laikas, nes po manęs tik antkapio akmuo teatsimins, koks šaunus vyras Dzūkijos šilinių krašte  gyvenęs.

Užverčiu aną puslapį ir manau, kad panašių dienoraščiui neprireikės daugiau.
      Linkiu sėkmės visiems, kuriuos vienaip ar kitaip minėjau. Būkite laimingi! Net tikiu, kad šitas laikas irgi nepraėjo veltui. Na, pagyvensime - pamatysime.
      Nuoskaudos yra nuoskaudos. Su jomis kaip ir guzais, nelabai patogu žmogui gyventi. Tik sakau, kad į žmones, persisvėrusius per 20 metų, nereikėtų žiūrėti kaip į piemenis. Amžius dar labai jaunas, bet  jis labai tinkamas  būti pamatams, ant kurio statomas visas žmogaus gyvenimas. Ir Babrungui parašiau:
„(...) manyje nėra pykčio ir pasakiau tai, ką pasakiau, kad susiprastų, pagalvotų. Juk jau jaunystė čia tokia, kuri neretai tarnauja prie altorių, priiminėja iš žmonių išpažintį ir dalija Šv. Sakramentą, sakykim, Dievo kūną kitiems“
Na, žinoma, tiems kurie ateina į  bažnyčią, panašiai kaip  mes į RAŠYKUS
    Beje, Babrungai, skanios  Jums kavos...

    Pranas Karlonas.

Palinkėjęs Vilnelei labanakt ir ištaręs čia pacituotus žodžius, Linx Ming Kimmas feat Joake Kimmas išėjo vykdyti savo pažadą. Sunku pasakyti prie kokio eilėraščio pritūpė, bet manau, kad prie „Grįžtu“. Čia gal nevertėtų jo kartoti, bet dėl geresnės ir patogesnės orientacijos:

Grįžtu namo.
Jau niekur nekeliausiu.
Žiūrėsiu į lubas.
Ramstysiuosi į sienas.
Dangus toks baltas kaip dažai!..
Visagalybėje sutilpęs Dievas
Per pusryčius,      pietus,      per vakarienę
Paduoda šaukštą.
(O tai vadinasi, kad sėdžiu dešinėj,
Kad prie Karaliaus pašauktas dalios...).
Jau vardą užmiršau žmonos.
Jo vietoj angelas gyvena.
Lėkštėj iš puodo įpila sriubos
Ir duonos riekėmis papjausto...

Grįžtu namo.
Jau niekur nekeliausiu...

Bet va Vilnelei atsitiko kažkas panašaus kaip su tuo, apie kurį sako patarlė: Skaito knygą - mato špygą. Jau ne pirmą karta prašo parodyti, kur tai pasakyta. Ot, ir paskutinėje žinutėje:

Vilnelė durnelė 
Citatos neparodysit? Tai kurgi ta jūsų teisybė, jei pagrįsti negalite? Kažin, ar tikrai "Gaila laiko", ar tiesiog negalit savo žodžių pateisint. Na bet - tebūnie. Neturit ką pasakyti, tai ir nereikia :)

Kaip matote, jau parašiau, citatą iškeldamas į pavadinimą, kad nereikėtų skaityti knygoje. Kita vertus, mano supratimu RAŠYKŲ poetai mane priėmė pavydėtinai gerai. Man atrodo, kad jiems patiems labai smagu turėti tokį gajų senį- muša, o jis negriūna,  Ir kuomet išgirsti: kas tu esi daktare  Zorge – prieš savo valią daraisi pasauline įžymybe. Ir atmintis praskaidrėja. Net atsiminiau S.Nerį: 
Vilnele, bėk į Viliją,
O Vilija - į Nemuną..
Nežinau, gal jau tuomet galima buvo priekaištauti S. Neriai už jos tokius palinkėjimus, bet gal tuomet  upių vandenys buvo švaresni. Dabar gi matome, kiek daug bjaurasties ir nuodų Lietuvos upėse. O mažesnėse netgi daugiau, ir įtekėjus joms į Nemuną, senajam žiliui nedaug džiaugsmo. Galbūt ateityje atsitiks ir bus taip, kad į Nemuną bus leidžiama įplaukti tik apvalytų upių vandeniui. Ir nei Vilnelė  į Viliją, nei Vilija į Nemuną  neįplauks, nepraplaukdamos pro valymo įrenginius. Dabar, deja, deja..
 
  Na, o dabar pagalvokime, argi negalima taip parodyti į lietuvių poeziją, kuri  visumoje susideda iš kiekvieno poeto kūrybos? Su purvinais batais po ją, manau, kad nevertėtų vaikštinėti. Nesu ypatingas poezijos žinovas ir kuomet man davė teisę  vertinti kūrinius nuoširdžiai stengiausi jos atsikratyti ir, pavyzdžiu, rašiau;        PAULIAU, GERAS ŽMOGAU... 

  Daug ko "Rašykuose" nežinau - nežinojau kaip atsisakyti ir pirmojo vertintojo kategorijos, todėl administracijoje (regis, ten susiradau Paulių) parašiau: 
"Pauliau, geras žmogau, Tavęs nebijau, padėk man atsikratyti ir neturėti 1-ojo laipsnio vertintojo teisės.  Iš vaikų amžiaus išėjau. Nežaidžiu. O kai man reikia ką pasakyti apie kūrinėlį, aš nesidroviu tai pasakyti parašydamas.  Jeigu patys negalite, pasakykite man, kaip tai reikia padaryti. Aš nenoriu kūrinėlius vertinti lygiomis teisėmis su tais (ir būti jų tarpe), kurie tai mielai daro būdami anonimais. Bjauriausias dalykas bijoti savęs, jau nekalbant apie pasirodymą viešumoje.
Dėkoju."

  Iš tikrųjų, nesinori, kad kas manytų, jog gerą kūrinį vertiniu panašiai kaip tą daro poezijos aksakalai "Rašykuose," nedrįsdami net savo slaptažodžius pasakyti.

  Praėjo ne tiek daug laiko, kai sužinojau, kad nebūti tokiu- neįmanoma:
RAA:  "Tokio anuliavimo visam laikui ar kažko panašaus nėra, tačiau tas pirmas lygis, kaip žinia, yra suteikiamas, cituoju:    "Pirmas lygis vartotojui suteikiamas parašius tris kūrinius, kurių įvertinimo vidurkis, balsavus ne mažiau kaip keturiems 5/6 lygio vartotojams, yra didesnis arba lygus 3 balams arba tris recenzijas, kurios (atitinkamai) turi būti įvertintos ne mažiau kaip 3,4 balo."      Dabar pas tave yra 13 kūrinių, kurie atitinka šiuos reikalavimus, tai, kad panaikintum savo lygį, tau reikia 11 iš tų kūrinių 5/6 lygio vartotojų vertinimus sumažinti iki kol jie nesieks trijų balų ARBA tereikia tuos kūrinius ištrinti. Žinoma, trynimas kainuoja ir tu skelbei darbus ne tam, kad ištrintum, tai, manau, lieka pirmas variantas. Be to, kaip supratau, tau yra svarbiau komentarai, o ne įvertinimai.
Tai tokios alternatyvos, rinktis tau 

O Vilnelė piktoks taip:

"Paulius šiek tiek klysta - net panaikinus kūrinius lygis nepasinakins. jis suteikiamas vieną kartą ir visiems laikams"

Tuomet, apibendrindamas, kas čia parašyta, sau pačiam  pakomentavau:
      Žodžiu, yra kaip yra - būk tuo, kaip tau pasakyta ir ginčai baigti. Arba nešdinkis velniop iš puslapio      AŠ DAR NEBAIGIU,  bet...
Reikia sustot, neapkraunat sunkiais tekstais tų, kas norės pagalvoti ir atsiliepti komentarais. Taigi, pirmoji mintis turėtų būti, kad vis dėlto aš ne šiaip sau kalbu apie  vertintojus, kurie bijosi pasisakyti, kas gi jie, ir ypatingai tuos, kurie vertina kuolu. Juk visi žinom, kad dažnai jis atsiranda prie kūrinėlio kaip pykčio, keršto išraiška ar už save, ar už savo kolegą, kaip šiuo atveju atsitiko, pvz. su Linx Ming Kimmas feat Joake Kimmu- CHAIMU..
Dabar Vilnelė vis dar skaito knygą ir džiaugiasi.:

Vilnelė durnelė 
Kurioje vietoje jis parašė, kad ateina jūsų bausti kuolais? Parodykite man tą citatą. Kitaip pasirodys, kad jūs nemokate skaityti, ką mes parašėme ir man daug panašiau į šį variantą. Beje, kaip tiek metų pradirbęs žurnalistikoje turėtumėte žinoti, kad dažniausiai visai nesvarbu, kas pasakyta citatoj, daug svarbiau, kokiame kontekste ji panaudota.
Beje, kuolų aš jums esu davusi gerokai daugiau, nei jis. Tad, matyt, ne tam savo dienoraščius skiriate.

Rado kuo pasigirti
Tačiau dvasinis žmogaus skurdas reiškiasi ir kitais būdais...

Pasirodžius dienoraštyje įrašui  „DARRRRRKOS PARGINTAS...“ paskubėjo atsiliepti kažkoks feat Joake. Neiškart supratau net ko jis nori, bet žinutė tokia;

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Va. O aš jus webmaster'iui paskundžiau. Kažkaip taip susiklostė.

Nei buvo labai įdomu, kad skundė, nei už ką, nei galėjau įtarti, kad šio "aukštalygininko" nemalonės  susilaukiau būtent dėl dienoraščio. Labiau tikėjau, kad gal paskaitė mano kūrinėlį " Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje.“  Na, ir norės pasakyti savo samprotavimus. Bet pasirodo- ne. Pasirodo, kad jo tikslas  įbauginti mane, apie ką parašė Vilnelei, kad, girdi, „senolis labai liūdi“. Bet tai buvo šio studento, mėgstančio alaus barus, eilinis melas.
- Ne, nelabai liūdžiu,- parašiau, o žodis žodin taip:
Pranas 
"Senolis jau liūdi"

Jeigu Jums šviesiau nuo to, galiu tikrai paliūdėti. Bent revoliucijos labui.
Beje, būna, kad ne kiekvienas senolio laikų sulaukia. Taigi galėtumėte tokia mano padėtimi akių nebadyti.
Jums nuoširdžiausiai linkiu, kad taip neatsitiktų.
Ar Jums ir vėl vaidenasi gąsdinimai?
Tuomet žegnokitės.

Linx Ming Kimmas feat Joake: 
- Ne, čia jau ne žegnotis reikia. 

  Nežinau, ką sumanė šis aukštalygininkas, tačiau žinau kitą dalyką. Irgi labai niekšingą . Daužė jis mano kūrinėlius kaip įmanydamas. Ir vis kuolais, kuolais. Ir svarbiausia, kad džiaugdamasis, girdamasis ,pvz. kad ir  Vilnelei:

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Gerai. Jei pati nenori saugotis ir gintis, senolio šedevrą ištrinsim Revoliucinės Liaudies vardu. Einu pas Web'ą:))

Tačiau kol jis nuėjo pas Web'ą darė kitus žygdarbius.

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Labanakt, Vilnele. Šiąnakt įkalsiu už tave. Kuolą kitą.
2008-01-14 02:03

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Aš tai tą bjaurastį trinčiau. Čia gi magiška ataka.
2008-01-14 09:49

  Tada, kai jis tuos kuolus " kalė" dar nežinojau, kad tai Lietuvos universitetų žmogus- STUDENTAS, pasivadinęs čia  tuo  lietuviškiausiu RAŠYKUOSE LINX MING KIMMAS FEAT JOAKE. Tačiau, kaip matote, dabar žinome jau visi. Yla iš maišo lenda. Turbūt sužinosime ir tikrą vardą ir pavardę. Man tai reikia pirmiausia todėl, kad ilgus metus dirbau žurnalisto darbą ir nesu slėpęs savo vardo ir pavardės. Beje, RAŠYKUOSE irgi nepasislėpęs,  kaip ten parašyta taip iš tikrųjų yra - Pranas Karlonas. Dabar džiaugiuosi bent tiek, kad dingo įtarinėjimai ir galiu parodyti, kaip atrodo "kuolų kalėjas" ir todėl mano parašas suranda tikrą adresatą. O tuomet nežinodamas kas jis, rašiau taip:

"Jeigu  5,6 lygio vertintojai rašo vienetą net nepaaiškinę, kodėl jie tai daro, jie yra ŠŪDLANDŽIAI ARBA ŠŪDVABALIAI. Dar blogiau kai jie ir savo slapyvardžio nepalieka. Po žmogaus jausmus -  jauno ar seno ir bet kokio-jie neturėtų teisės knaisiotis. Deja, tokių esu matęs ne tik , sakykime, poezijoje, bet ir gyvenime. Ten jie jau pavojingi...
O gal manote, kad aš čia dėl to vieneto? Esą, jaučiuosi labai įžeistas? Patikėkite, tokie dalykai jau seniai manęs nejaudina."

Taigi dabar jau čia kalbama ne apie "5, 6 lygio vertintojus“, o apie vieną jų, kurias jų bendroje bačkoje smarvę vis dėlto skleidžia.
  Tai, kas man labiausiai skaudėjo, aš, regis, pasakiau. Nesiginu: taip, skauda, kai Tave vertina tokio lygio vertintojas, kuris net nesupranta, kas juodu ant balto parašyta-  po kiekvienu sakiniu mato juodą magiją, Ji jam vaidenasi net skaitant.
Kol kas dar mano dienoraščio toji pabaiga neištrinta.
Įdomu, ar ir jūs ją suprasite, kaip čia minimas .

Linx Ming Kimmas feat Joake... 
Ne, jokios profesionalios nuomonės nebus. Traktuokit mano tekstą kaip maksimalistinę reakciją. Kur atsakas žymiai stipresnis, negu jo dingstis verta. Skirtas parodyt žmonėms, kad reikia valdyt liežuvį.

Pirmas ėjimas: ignoruoti Vilnelės ironiją.

Antras: sugretinti Vilnelės niką - ironišką - su realiu pasityčiojimu iš žmogaus. Sutapatint tuos vaidmenis.

Trečias - štai ši vylinga frazė: "Esu įsitikinęs, kad Vilnelė atsimins kada nors mūsų tokį susirašinėjimą geriau negu bet kokį mano eilėraštį". Mano akim čia grąsinimas.

Žodžiu, puikiausia magiška ataka.
2008-01-14 11:46

Beje, pasakysiu, kad Vilnelei rašiau: „Vilnele, pažiūrėkite mano dn. Jeigu kas ne taip- ištrinsiu“.

Vilnelė durnelė: 
„Netrinkit - tebūnie, kaip yra, nieko nenorėčiau jame ištrinti ar pakeisti“.

Tai kol kas tiek.  Kol kas...

I
Sakoma, kad kariamas ir šuo pripranta, bet, žinoma, tai ne tiesa: kai karia, tai ir pakaria, o patarlė vis dėlto savaip, girdi- pripranta. Man RAŠYKUOSE nelengva, bet... nepakars.
      Jau kelinta diena, kai TEN.  Svetainė man pažįstama senokai, su ją niekuomet nebuvau atsisveikinęs, tačiau labiau "prilipau" prie e'KŪRYBOS, dar ne taip seniai persivadinusios ŽALIA ŽOLE  - ji santūresnė, solidesnė. Nors ir ten pasitaiko "visokių vėjų", tačiau vis dėlto ramybės joje daugiau. Nemanau, kad ramybė skatina žmogaus kūrybingumą, turbūt priešingai, bet, matyt, ji labiau reikalinga solidesnio amžiaus žmonės - Dievas jau gretai pradės skaičiuoti paskutinius septinto dešimtuko metelius. Nemanau, kad tai daug, kai tikiesi sulaukti per 100.  Ir vis dėlto net ir sveikam žmogui senatvė smarkiai įtakoja jos gyvenimo būdą, jausmus, o per tai ir kūrybą.  Jau buvau primiršęs, kad RAŠYKUOSE  turiu pradėjęs rašyti dienoraštį. Ir tikrai dabar menkai nebeatsimenu, ką ir apie ką ten rašęs.  Manau, kad greitai jį perskaitysiu, o šiandien mane savotiškai atsiminti paskatino Darrrrrkos parašyta žinutė:

    „ Labai gražus dienoraštis, tik be reikalo jauteisi nejaukiai. Džiaukis savo senatve. Juk ji tavo turtas, o ne gėda" 
.
    Ir štai po daugiau kaip devynių mėnesių vėl grįžtu prie dienoraščio, bet, žinoma, ne todėl, kad džiaugčiausi tokiu turtu. Grįžtu prie jo be jokių įsipareigojimų, nes paprastai jų neįvykdau: norėsiu- rašysiu, norėsiu- ne.  Manau, nieko neatsitiks, jeigu dn. rašysiu dvejais  egzemplioriais - vieną laikydamas ŽALIOJE ŽOLĖJE,  kitą- RAŠYKUOSE.  Beje, turėti jį RAŠYKUOSE  paragino ir:
Darrrrrka 
Būtų tikrai įdomu paskaityti tęsinuką :)
  ************************
II
Iš kontaktų su RAŠYKAIS (1)        *****
Persimečiau mintimis su "Vilnele- durnele" iš Rašykų. Ir anksčiau norėta tai padaryti, bet prisirengiau tik šiandien. Parašiau:
"Ė, tas jau Jūsų "Vilnelė durnelė" -ne arba - fė!      Stenkimės būti netgi didesni, negu esame. Nerodykime į save blogiau, tą geriau sugeba daryti kiti..."
Atsakė:    " O man ir taip (pri)tinka"      Vėl parašiau, tik šį kartą su atsiminimais:    "Esu tris kartus vyresnis ir daug dalykų atsimenu iš toli. Atsimenu, kuomet vieną savo klasiokėlį Kabelių septynmetėje pravardžiavome "durnelės vaiku" - man ir po daug metų tai nesmagu prisiminti. Aš gerai žinau, kaip jam tai "patikdavo". Motinai taip pat. Bet, žinoma, Jūs teisi, laikai keičiasi, supratimas-irgi. Nepykite kad sutrukdžiau pašaliniais reikalais."
Atsakymo laukiau ir tikėjausi, kad sulauksiu, bet nesitikėjau, kad jis mane pradžiugins. O vis tik pradžiugino:

Vilnelė :    " Nepykstu, gerbiu jūsų nuomonę. tiesiog jaunystė - kvailystė, arba vilnelė - durnelė  man taip reikia. turbūt kvailas kaprizas, bet reikia"
Esu įsitikinęs, kad Vilnelė atsimins kada nors mūsų tokį susirašinėjimą geriau negu bet kokį mano eilėraštį. Todėl va lyg ir šviečia širdyje Žmogaus šviesa...
Gerai būtų, kad tai perskaitytų ir Viktoras MEDIS, šiandien nelinksmai rašęs:
"krenta akmenys it žodžiai sunkūs,
kaip sniego gniūžtės iš širdies.
neprisiglaust
nei apkabinti –
krūtinė šąla"      --- 2008-01-09---

Taip, šiandien jau kalendorinio pavasaio antroji diena. O pirmąją t. y. vakar, būdamas vienu iš daugelio „ rašyk“ svetainės vartotojų, gavau pasveikinimą:

2001 metais (kovo 1 d. - pr.)  pasaulį išvydusi svetainė, savo 6-ąjį gimtadienį pasitinka turėdama beveik 8 tūkstančius vartotojų, 45 tūkstančius publikuotų kūrinių, 2,9 tūkstančius recenzijų, 1,7 tūkstančius straipsnių ir beveik 6 šimtus rašytojų aprašymų, ne kartą apdovanota įvairiuose interneto puslapių konkursuose. Per šeštuosius metus svetainė augo, keitėsi ir plėtėsi - atsirado naujas „Tekstų“ modulis, įvykdyta daug mažesnių ar didesnių pakeitimų, atnaujinimų.
Džiaugiamės ir šia gražia proga sveikiname visus svetainės vartotojus, kadangi tik jūsų dėka “Rašyk“ auga ir tobulėja!"

Bet būtent vakar atkakliau pamaniau, kad laikas dar labiau įeiti į save ir būti Ypata, kuriam nelabai svarbu, kaip kas tavo elgesį vertina ir iš viso - ar kas žino, kad dar esi ar ne. Visa tai neturi jokios reikšmės, bet šitas „neturi jokios reikšmės“ pasireiškia, matyt, tik tuomet, kai esi Savęspi, Savyje. Jeigu ten tavęs nėra, jeigu tu ar Šen ar Ten, tai nemanau, kad galima izoliuotis nuo bet kokių nuomonių.
Nesakyčiau, kad labai judrus esu svetainėje „Rašyk“ . Kiek aktyvesnis turbūt „e‘kūryboje“, bent jau ji labiau už kitas lipo prie širdies. Todėl dabar pirmas reikšmingesnis poslinkis – dažniau prasivėdinti atėjus į Savęspi. Žinoma, reikia stengtis matyti kas kur yra, bet jeigu atsitiktų, kad ir tai neįdomu, tuomet irgi nereikia sieloti.
Matyt, kad didžiausią porciją tokios įtakos panašiems pamąstymams padarė almanacho „e,kūryba -2006“ pristatymas Vilniuje (vasario 28 d.)  A. Mickevičiaus bibliotekos salėje. Atvirai sakant nelabai jaučiausi gerai –visi jauni, gražūs, smagūs, o aš nors dar gyvas, nors vaikščiojantis, kvėpuojantis, bet jau AMŽINAATELSIS. Daug ten buvusių  jau mano anūkai- man greit 70 m, - o kai kuriems  jų – dar vis iki 20 m. t. y. tris  su puse kartų mažiau. Žodžiu yra taip, kad atsinešęs butelį degtinės nedrįsau ištraukti jo iš diplomato. Pirmą kartą išeidamas iš namų su buteliu, jį parsinešiau atgal.
- Tai jau nelinksma, - pasakė žmona. Ir aš patylėjau. Tik vėliau:
- Ir ausys nieko vertos. Regisi, klausai, stengiesi, o jos tai girdi, tai negirdi. Ačiū dar, kad akys  teikė džiaugsmą, gal todėl dabar va... jau verkti nori.
Vienatvė.. Ją žmogus, matyt, renkasi tuomet, kai tiki, kad jam joje bus patogiau, laisviau negu būnant viešumoje.
„Gražios renginio nuotraukos", - pagyrė IM. O aš taip noriu, taip labai noriu, kad manęs jose nebūtų, arba kad ten toks, koks prieš 40- 50 metų.
Deja.
Atsilošiu kiek dar galiu ir trepsiu į paskutinę erdvę tikėdamas, kad gal joje bus jaukiau.