LAIKAS ATSIMINTI SAVE

Galvoju, ką man atsiminti iš 1939 metų....
    Regis, ir tuomet Šklėriuose  žiema. Tik ne tokia- ir sniego aukščiau tvorų, ir šaltis toks, kad ausys tuoj prisvyla. Žiema tokia, kad vėliau tokios už poliarinio rato nesurasdavau.
Taigi, atsimenu žiemą, kad, Dieve, duok visiems turėti tokias ir nesušalti...
    Kitas mano supratimu įdomus atsiminimas, tai pirma kelionė iš S00ausio į VOOasarį.
    Ne šiaip sau sakoma, kad, girdi, Dievas myli trejybę-  buvau trijų dienų, kai išvykau  į tokią  kelionę ir ją laimingai baigiau. Prisimenu, kad palydoje labiausiai buvo gerbiamas dėdė Vandenis, kuriam pagarba  išliko iki šių dienų:
  - Ačiū, dėde Vandeni, už iki šių dienų išlikusį vandenį, Vidinį ir GANIONKĄ...

  Dar vienas atsomintinas tų dienų prisiminimas, tai pomėgis skaityti eilėraščius. Dievai žino iš kur tai, bet dar labiau nesuprantama, kad vis kaulindavau paskaityti Anos poezijos.... Niekas  nežinojo, kas ji, toji Ana ir visi manydavo, kad kalbu apie Šv. Mariją. Todėl ko-ne- ko, o Šv. Marijos giesmių prisiklausiau daugiau negu Šv. Kazimieras.
      Te nesaisto, te nešvaisto
      Žemės geiduliai manęs
      Jie aptemdo ir sulamdo      .
      Tuos, kurie jiems pasives

Taigi taip prasideda  prisiminimai apie save.
Pats laikas, nes po manęs tik antkapio akmuo teatsimins, koks šaunus vyras Dzūkijos šilinių krašte  gyvenęs.