Amžinaatelsis

Taip, šiandien jau kalendorinio pavasaio antroji diena. O pirmąją t. y. vakar, būdamas vienu iš daugelio „ rašyk“ svetainės vartotojų, gavau pasveikinimą:

2001 metais (kovo 1 d. - pr.)  pasaulį išvydusi svetainė, savo 6-ąjį gimtadienį pasitinka turėdama beveik 8 tūkstančius vartotojų, 45 tūkstančius publikuotų kūrinių, 2,9 tūkstančius recenzijų, 1,7 tūkstančius straipsnių ir beveik 6 šimtus rašytojų aprašymų, ne kartą apdovanota įvairiuose interneto puslapių konkursuose. Per šeštuosius metus svetainė augo, keitėsi ir plėtėsi - atsirado naujas „Tekstų“ modulis, įvykdyta daug mažesnių ar didesnių pakeitimų, atnaujinimų.
Džiaugiamės ir šia gražia proga sveikiname visus svetainės vartotojus, kadangi tik jūsų dėka “Rašyk“ auga ir tobulėja!"

Bet būtent vakar atkakliau pamaniau, kad laikas dar labiau įeiti į save ir būti Ypata, kuriam nelabai svarbu, kaip kas tavo elgesį vertina ir iš viso - ar kas žino, kad dar esi ar ne. Visa tai neturi jokios reikšmės, bet šitas „neturi jokios reikšmės“ pasireiškia, matyt, tik tuomet, kai esi Savęspi, Savyje. Jeigu ten tavęs nėra, jeigu tu ar Šen ar Ten, tai nemanau, kad galima izoliuotis nuo bet kokių nuomonių.
Nesakyčiau, kad labai judrus esu svetainėje „Rašyk“ . Kiek aktyvesnis turbūt „e‘kūryboje“, bent jau ji labiau už kitas lipo prie širdies. Todėl dabar pirmas reikšmingesnis poslinkis – dažniau prasivėdinti atėjus į Savęspi. Žinoma, reikia stengtis matyti kas kur yra, bet jeigu atsitiktų, kad ir tai neįdomu, tuomet irgi nereikia sieloti.
Matyt, kad didžiausią porciją tokios įtakos panašiems pamąstymams padarė almanacho „e,kūryba -2006“ pristatymas Vilniuje (vasario 28 d.)  A. Mickevičiaus bibliotekos salėje. Atvirai sakant nelabai jaučiausi gerai –visi jauni, gražūs, smagūs, o aš nors dar gyvas, nors vaikščiojantis, kvėpuojantis, bet jau AMŽINAATELSIS. Daug ten buvusių  jau mano anūkai- man greit 70 m, - o kai kuriems  jų – dar vis iki 20 m. t. y. tris  su puse kartų mažiau. Žodžiu yra taip, kad atsinešęs butelį degtinės nedrįsau ištraukti jo iš diplomato. Pirmą kartą išeidamas iš namų su buteliu, jį parsinešiau atgal.
- Tai jau nelinksma, - pasakė žmona. Ir aš patylėjau. Tik vėliau:
- Ir ausys nieko vertos. Regisi, klausai, stengiesi, o jos tai girdi, tai negirdi. Ačiū dar, kad akys  teikė džiaugsmą, gal todėl dabar va... jau verkti nori.
Vienatvė.. Ją žmogus, matyt, renkasi tuomet, kai tiki, kad jam joje bus patogiau, laisviau negu būnant viešumoje.
„Gražios renginio nuotraukos", - pagyrė IM. O aš taip noriu, taip labai noriu, kad manęs jose nebūtų, arba kad ten toks, koks prieš 40- 50 metų.
Deja.
Atsilošiu kiek dar galiu ir trepsiu į paskutinę erdvę tikėdamas, kad gal joje bus jaukiau.