Kai matau, kaip kiti sparčiai spaudo klavišus, rašo sakinius, spausdina tekstus, kaip žuvys nardo po internetą, džiaugiuosi suvokęs, kad nors miręs, bet dar krutu.
Kai ruošiausi išeiti, atrodė, kad neįmanoma. Kai dabar pagalvoju apie sugrįžimą, atrodo, kad neįmanoma sugrįžti. Ir čia kaip emigracija – išėjo, išėjo, išėjo ir sugrįžo tiek, kad jau netrukus iš daugiau negu 3 milijonų Lietuvos gyventojų bepaliksią apie du. Ir Jeruzalės nereikia iššaudyti, kad būtų taip, kaip yra. Gal ir gerai. Prasideda imigracija. Labiau pasistengus turbūt galima būtų valstybei turėti 5- 6 milijonus, (o gal ir daugiau) žmonių.
Išgirdau, kad nemenka dalis, gal apie 10 prc. buvusių moksleivių, neišlaikė lietuvių kalbos egzamino. Kam gal liūdna, o man – ne, nes žinau, kad nemenka jų dalis ateis čia būti kritikais, kur lietuvių kalbos mokėjimas nereikalingas. Taigi valiooooooo arba мфдшщщщщщщщ...
Kai jau beveik nebeturi ką prarasti, nesunku imtis neįmanomų dalykų.
Neišeina iš galvos Prano muliažo reginys.
Prano reikalus (skolas taip pat) „ Rašyk“ erdvėje šiandieną t. y. 2016 m. gegužės mėn. 29 d. skubos tvarka perėmiau aš, taigi Vidinis. Džiaugtis dėl to nerekomenduoju, o nusiminti juolab. Viešpaties keliai nežinomi.
Palikęs čigonų taborą rytoj - į Balsius, prie kastuvo. Stebėsiu, kaip ten atrodanti „Būti ar nebūti“. Pasiilgau ažuolų ir Kryžiuočių (Balsių) ežero.
Per šį kelių dienų laiką nieko įsidėmėtino neatsitiko. Kartais atėjęs pažioplinėju, dar parašiau Kom Potui gimtadienio progą pasveikinimą, o suradęs klimb. žinutę, perskaičiau jos patikinimą, kad, girdi.
Jūsų publikuota kūryba neišnyks, net jeigu ir visai nebeužsuktumėt
Tokia padėtis mane tenkina ir todėl „Būti ar nebūti“ man jau reiškia daugiau natūralią senio savijautą, negu susikoncentravimą į ryžtingą veiksmą.
O daugiausia būnu facebook, bet ten jau ne bet su kuo... Dažniau gal su žvirbliais, tačiau labiausiai mano gerbiamo ten dar nesutikęs.
Jeigu protas susilpnės, tai tikriausiai, kad sugrįšiu, jeigu – ne, tai toks varijantas mažai įtiketinas. Dėl tokio nežinojimo dabar priverstas pasakyti IKI. Kūrinių persikėlimas irgi, deja, nepadeda vienareikšmiškam apsisprendimui.
Ar priekaištaudami poezijai pagalvojam, kiek jos slaugų skaičiuje
yra daltonikų? Manau, kad tai ne itin svarbu: tegu kapstosi, kaip moka, kaip lemties duota, tačiau manu, kad šie žmonės neturėtų vertinti poeziją kaip jos kritikai, nes jausmų audiniuose spalvų kur kas daugiau, negu jų reikia, orientuojantis saugiai pereiti gatvę. Deja, tai nepagydoma, o ir pats daltonikas dažnai nežino, nesuvokia, kad jo regėjimas nesugeba teisingai fiksuoti kūrinio spalvų gamas.
Tai ką daryti?
Nieko. Tačiau stebėti šį reiškinį įdomu. Pastebiu, kad tie daltonikai, kurie žino ar numano savo ligą (tarkim – ydą) labiau bijosi viešumos. Net ir tic- tac. Parašęs 1 ar 2 neretai kaip kiškis sprunka į krūmus lyg jį vytųsi medžiotojo skalikai.
Per nemenką savo buvimo laiką čia jau komentarų susilaukta nemažai. Ir visokiausių. Tačiau vakar vėlokai atsirado vienas, kuris atėjo kitu keliu. Man jis smagus, todėl perrašau į dienoraštį:
Pamačiusi, kad Jūs paminėjote mirtį, aš vėl pabandžiau patikrinti. Ir vėl man gavosi, kad Jums liko 8 metai. Aš niekam nesakau apie savo „šamanišką“ (labai retai tik kritišku atveju) veikla.
Ką gi, ačiū.
Tai gerokia daugiau, negu paprogrozavo Aleksandras.
1 ---
9 ---
16 17 18 19 20 ---
27 ---
36 ---
45 ---
54 ---
63 ---
72 ---
75[iš viso:
750]