Mmmm, pamečiau  vieną  dieną.  Atsikėliau  be 23 - iosios.

Prireikė 9 dienų, kad „Rašyk“ 100 kartų atverstų rašomo  kūrinio „Tas mano AŠ“ pradžią. Sakyčiau, tai  daug. Perskaitė, kaip spėju, gal keletas. Tačiau tai irgi nemažai, jeigu tiek. Na, o madam de la  tantico ačiū už tai, kad jį  man duoda galimybę smagiai  stebėti tokią  statistiką.

Taip, prasidėjo.  Taip čia rodau į „...tą mano AŠ“ Neaišku, kaip tai  atrodys ir kiek užtruks, tačiau šiokie tokie apmatai tokiam darbymečiui, sakyčiau, yra. Sumanęs prie jo ir dienoraštį  glausti, manau, kad  gal atminčiai galės padėti.
Bjaurus dalykas, kai ji tokia, kokia dabar turiu.

Kai  matau, kaip kiti sparčiai spaudo klavišus, rašo sakinius, spausdina tekstus, kaip žuvys nardo po internetą, džiaugiuosi suvokęs, kad nors miręs, bet dar krutu.

Kai  ruošiausi išeiti, atrodė, kad neįmanoma. Kai dabar pagalvoju apie  sugrįžimą, atrodo, kad  neįmanoma sugrįžti. Ir čia kaip  emigracija – išėjo, išėjo, išėjo ir sugrįžo tiek, kad jau netrukus iš daugiau negu 3 milijonų Lietuvos gyventojų bepaliksią apie du. Ir Jeruzalės nereikia iššaudyti, kad būtų taip, kaip yra. Gal ir gerai. Prasideda imigracija. Labiau pasistengus turbūt  galima būtų valstybei  turėti  5- 6 milijonus, (o gal ir daugiau) žmonių.

Išgirdau, kad nemenka dalis, gal apie 10 prc. buvusių moksleivių,  neišlaikė lietuvių kalbos egzamino. Kam gal liūdna, o man – ne, nes žinau, kad  nemenka jų dalis ateis čia būti kritikais, kur lietuvių kalbos mokėjimas  nereikalingas. Taigi valiooooooo arba мфдшщщщщщщщ...

Kai jau beveik nebeturi ką prarasti, nesunku imtis neįmanomų dalykų.
Neišeina iš galvos Prano muliažo reginys.

Prano reikalus (skolas taip pat) „ Rašyk“ erdvėje šiandieną t. y. 2016 m. gegužės mėn. 29 d. skubos tvarka perėmiau aš, taigi Vidinis. Džiaugtis dėl to  nerekomenduoju, o nusiminti juolab. Viešpaties keliai nežinomi.

Palikęs čigonų taborą rytoj - į Balsius, prie kastuvo. Stebėsiu, kaip  ten  atrodanti „Būti ar nebūti“. Pasiilgau ažuolų ir Kryžiuočių (Balsių) ežero.

Per šį kelių dienų laiką nieko įsidėmėtino neatsitiko. Kartais atėjęs  pažioplinėju, dar parašiau Kom Potui gimtadienio progą pasveikinimą, o suradęs klimb. žinutę, perskaičiau jos patikinimą, kad, girdi.
Jūsų publikuota kūryba neišnyks, net jeigu ir visai nebeužsuktumėt
Tokia  padėtis mane tenkina ir todėl „Būti ar nebūti“ man  jau reiškia  daugiau natūralią senio savijautą, negu susikoncentravimą į ryžtingą  veiksmą.
O daugiausia būnu facebook, bet ten  jau ne bet su kuo... Dažniau gal  su žvirbliais, tačiau labiausiai mano gerbiamo ten dar nesutikęs.