Palikęs čigonų taborą rytoj - į Balsius, prie kastuvo. Stebėsiu, kaip  ten  atrodanti „Būti ar nebūti“. Pasiilgau ažuolų ir Kryžiuočių (Balsių) ežero.

Per šį kelių dienų laiką nieko įsidėmėtino neatsitiko. Kartais atėjęs  pažioplinėju, dar parašiau Kom Potui gimtadienio progą pasveikinimą, o suradęs klimb. žinutę, perskaičiau jos patikinimą, kad, girdi.
Jūsų publikuota kūryba neišnyks, net jeigu ir visai nebeužsuktumėt
Tokia  padėtis mane tenkina ir todėl „Būti ar nebūti“ man  jau reiškia  daugiau natūralią senio savijautą, negu susikoncentravimą į ryžtingą  veiksmą.
O daugiausia būnu facebook, bet ten  jau ne bet su kuo... Dažniau gal  su žvirbliais, tačiau labiausiai mano gerbiamo ten dar nesutikęs.

Jeigu  protas  susilpnės, tai tikriausiai, kad  sugrįšiu, jeigu –  ne, tai  toks  varijantas mažai įtiketinas. Dėl tokio nežinojimo dabar priverstas pasakyti  IKI. Kūrinių  persikėlimas irgi, deja, nepadeda  vienareikšmiškam apsisprendimui.

Ar priekaištaudami poezijai pagalvojam, kiek jos slaugų skaičiuje
yra daltonikų? Manau, kad tai ne itin svarbu: tegu kapstosi, kaip moka, kaip lemties duota, tačiau manu, kad šie žmonės neturėtų vertinti poeziją kaip jos kritikai, nes jausmų audiniuose spalvų kur kas daugiau, negu jų reikia, orientuojantis saugiai pereiti gatvę. Deja, tai nepagydoma, o ir pats  daltonikas dažnai nežino, nesuvokia, kad  jo regėjimas nesugeba  teisingai  fiksuoti kūrinio spalvų gamas.
  Tai ką daryti?
  Nieko. Tačiau stebėti šį reiškinį  įdomu. Pastebiu, kad tie daltonikai, kurie žino ar numano savo ligą (tarkim – ydą) labiau bijosi viešumos. Net ir tic- tac. Parašęs 1 ar 2 neretai  kaip kiškis  sprunka  į  krūmus lyg jį  vytųsi  medžiotojo skalikai.

Per nemenką savo buvimo laiką čia jau komentarų susilaukta nemažai. Ir visokiausių. Tačiau vakar vėlokai atsirado vienas, kuris atėjo kitu  keliu.  Man jis smagus, todėl  perrašau į dienoraštį:
  Pamačiusi, kad Jūs paminėjote mirtį, aš vėl pabandžiau patikrinti.  Ir vėl man gavosi, kad Jums liko 8 metai. Aš niekam nesakau apie savo „šamanišką“ (labai retai tik kritišku atveju) veikla.
  Ką gi, ačiū. 
  Tai  gerokia daugiau, negu  paprogrozavo Aleksandras.

Jau turiu ir kitą pasaulį.
Ten, po užmerktų  akių  vokais ,  aš  jau  gyvenu. Ir  prašau nerodyti kaip į beprotį. Tačiau jeigu ir rodote,  vis tiek gyvenu.

Bijausi vakarykščios dienos. Perdaug pripliurpiau. Panašiai kaip  Aleksandras. Net ir tuo laiku, kai galima buvo ramiai patylėti.
Bet argi pirmas kartas taip?

Alsuok, širdie, alsuok. žinodama:
išeidami kasdien – atgal negrįžtame.
Ir jeigu aš dar atkakliai
Į savo atmintį skverbiuosi,
tai nereiškia:
o dieve! kaip gailiuosi,
kad išsibarstęs palikau.
Be molio – kurti,
be ugnies – jį žiesti,
kad vis dėlto – ne sutvėrėjas sau.

Gesina laikas kibirkštį,
į titnagą  paėmęs.

Ramiau, ramiau, kasdieną  vis ramiau
Prie  ąžuolo, prie  šaltinėlio, prie savęs išbūto...

    Kai kitokiais reikalais neužsiimi, o  tik lyg savais, asmeniškais, neatrodo, kad būtina žiūrėti į kalendorių ir žinoti, kada saulė tekėjo ar leisis, tačiau įprotis neleidžia nepamatyti kaip popiežius Grigalius XIII ant man padovanoto kalendoriaus užrašo:

  Kovas 2016
Saulė teka 06:15, leidžiasi 18:37, d ilgumas 12.22
Pilnatis, 14 mėnulio diena
    23
TREČIADIENIS
Galgintas Vismantė Alfonsas Akvilė Ūla

  – Ir vis dėlto, mielas Kandžiau, vakarykščiai  teroristų išpuoliai Briuselyje primena, kad esame karo laike. Supranti? Esame karo laike.
    Kandžius žiūri pro langą ir neatrodė, kad jis mane girdi ar esu jam įdomus. Atrodo, kad ten jam įdomiai. Truputis sniego, bet saulė prasišvietė pro debesis ir tikėtina, kad greitai jo nebeliks, tačiau kol kas keletas Minus Celsijų dairosi po visus Vilniaus Naujininkus.
  – Tu negirdi manęs? Ar kažkas blogiau atsitiko? 
  – Kalbi tartum naujieną taręs. Visą laiką, dzieduli, esame karo laike. Taip, taip, visą laiką. Tiesa, aš jį labiau suvokiu šuns pajautomis, iš jo pozicijos kalbu, bet mano persiformavimas į žmogų tokiose pažiūrose ne ką pakeitė. Labai ne ką,– kalbėjo it žiovaudamas ir...ūmai, linksmai, gyvai, lyg pamatė, ko belaukęs
  –  Betgi  gandras. Žiūrėk!  Iš kur jis čia, a? Ar man akyse nesveika, a? Tikrai, tikrai, – sukruto Kandžius ir iš tiesų regiu, kai viršum Vilniaus  Naujininkų, viršum Šaltkalvių  gatvės pastatų, kone paliesdamas  spardais jų stogus skrenda gandras.
  Iš karo ar į  karą,– nelinksmai pagalvojau, – bet jeigu su Kandžiu teisūs, tai jis irgi kartu su savo skydžiu apimtas karo.
  – Dar žiema, gandre,  negi nesupranti? Žiema dar. Pagal skrandį priimki ją...

Ateina laikas, kai pajunti, kad jau čia nereikalingas. Net ir sau. Ir bendrai nereikalingas, kaip kurianti potencija. Būtent dabar tokioje savijautoje esu. Na, bet dar spardaisi, užsiiminėji  saviapgaule: o gal dar tokia savijauta sumeluos, gal tik vaidenasi taip.
Ne, nesumeluos. Protas gali sumeluoti, o  ji – ne. Manau, kad gal ir sapnai iš ten.