Kai jau beveik nebeturi ką prarasti, nesunku imtis neįmanomų dalykų.
Neišeina iš galvos Prano muliažo reginys.

Prano reikalus (skolas taip pat) „ Rašyk“ erdvėje šiandieną t. y. 2016 m. gegužės mėn. 29 d. skubos tvarka perėmiau aš, taigi Vidinis. Džiaugtis dėl to  nerekomenduoju, o nusiminti juolab. Viešpaties keliai nežinomi.

Palikęs čigonų taborą rytoj - į Balsius, prie kastuvo. Stebėsiu, kaip  ten  atrodanti „Būti ar nebūti“. Pasiilgau ažuolų ir Kryžiuočių (Balsių) ežero.

Per šį kelių dienų laiką nieko įsidėmėtino neatsitiko. Kartais atėjęs  pažioplinėju, dar parašiau Kom Potui gimtadienio progą pasveikinimą, o suradęs klimb. žinutę, perskaičiau jos patikinimą, kad, girdi.
Jūsų publikuota kūryba neišnyks, net jeigu ir visai nebeužsuktumėt
Tokia  padėtis mane tenkina ir todėl „Būti ar nebūti“ man  jau reiškia  daugiau natūralią senio savijautą, negu susikoncentravimą į ryžtingą  veiksmą.
O daugiausia būnu facebook, bet ten  jau ne bet su kuo... Dažniau gal  su žvirbliais, tačiau labiausiai mano gerbiamo ten dar nesutikęs.

Jeigu  protas  susilpnės, tai tikriausiai, kad  sugrįšiu, jeigu –  ne, tai  toks  varijantas mažai įtiketinas. Dėl tokio nežinojimo dabar priverstas pasakyti  IKI. Kūrinių  persikėlimas irgi, deja, nepadeda  vienareikšmiškam apsisprendimui.

Ar priekaištaudami poezijai pagalvojam, kiek jos slaugų skaičiuje
yra daltonikų? Manau, kad tai ne itin svarbu: tegu kapstosi, kaip moka, kaip lemties duota, tačiau manu, kad šie žmonės neturėtų vertinti poeziją kaip jos kritikai, nes jausmų audiniuose spalvų kur kas daugiau, negu jų reikia, orientuojantis saugiai pereiti gatvę. Deja, tai nepagydoma, o ir pats  daltonikas dažnai nežino, nesuvokia, kad  jo regėjimas nesugeba  teisingai  fiksuoti kūrinio spalvų gamas.
  Tai ką daryti?
  Nieko. Tačiau stebėti šį reiškinį  įdomu. Pastebiu, kad tie daltonikai, kurie žino ar numano savo ligą (tarkim – ydą) labiau bijosi viešumos. Net ir tic- tac. Parašęs 1 ar 2 neretai  kaip kiškis  sprunka  į  krūmus lyg jį  vytųsi  medžiotojo skalikai.

Per nemenką savo buvimo laiką čia jau komentarų susilaukta nemažai. Ir visokiausių. Tačiau vakar vėlokai atsirado vienas, kuris atėjo kitu  keliu.  Man jis smagus, todėl  perrašau į dienoraštį:
  Pamačiusi, kad Jūs paminėjote mirtį, aš vėl pabandžiau patikrinti.  Ir vėl man gavosi, kad Jums liko 8 metai. Aš niekam nesakau apie savo „šamanišką“ (labai retai tik kritišku atveju) veikla.
  Ką gi, ačiū. 
  Tai  gerokia daugiau, negu  paprogrozavo Aleksandras.

Jau turiu ir kitą pasaulį.
Ten, po užmerktų  akių  vokais ,  aš  jau  gyvenu. Ir  prašau nerodyti kaip į beprotį. Tačiau jeigu ir rodote,  vis tiek gyvenu.

Bijausi vakarykščios dienos. Perdaug pripliurpiau. Panašiai kaip  Aleksandras. Net ir tuo laiku, kai galima buvo ramiai patylėti.
Bet argi pirmas kartas taip?

Alsuok, širdie, alsuok. žinodama:
išeidami kasdien – atgal negrįžtame.
Ir jeigu aš dar atkakliai
Į savo atmintį skverbiuosi,
tai nereiškia:
o dieve! kaip gailiuosi,
kad išsibarstęs palikau.
Be molio – kurti,
be ugnies – jį žiesti,
kad vis dėlto – ne sutvėrėjas sau.

Gesina laikas kibirkštį,
į titnagą  paėmęs.

Ramiau, ramiau, kasdieną  vis ramiau
Prie  ąžuolo, prie  šaltinėlio, prie savęs išbūto...