Pamąstymui

Ar priekaištaudami poezijai pagalvojam, kiek jos slaugų skaičiuje
yra daltonikų? Manau, kad tai ne itin svarbu: tegu kapstosi, kaip moka, kaip lemties duota, tačiau manu, kad šie žmonės neturėtų vertinti poeziją kaip jos kritikai, nes jausmų audiniuose spalvų kur kas daugiau, negu jų reikia, orientuojantis saugiai pereiti gatvę. Deja, tai nepagydoma, o ir pats  daltonikas dažnai nežino, nesuvokia, kad  jo regėjimas nesugeba  teisingai  fiksuoti kūrinio spalvų gamas.
  Tai ką daryti?
  Nieko. Tačiau stebėti šį reiškinį  įdomu. Pastebiu, kad tie daltonikai, kurie žino ar numano savo ligą (tarkim – ydą) labiau bijosi viešumos. Net ir tic- tac. Parašęs 1 ar 2 neretai  kaip kiškis  sprunka  į  krūmus lyg jį  vytųsi  medžiotojo skalikai.