Kai kitokiais reikalais neužsiimi, o  tik lyg savais, asmeniškais, neatrodo, kad būtina žiūrėti į kalendorių ir žinoti, kada saulė tekėjo ar leisis, tačiau įprotis neleidžia nepamatyti kaip popiežius Grigalius XIII ant man padovanoto kalendoriaus užrašo:

  Kovas 2016
Saulė teka 06:15, leidžiasi 18:37, d ilgumas 12.22
Pilnatis, 14 mėnulio diena
    23
TREČIADIENIS
Galgintas Vismantė Alfonsas Akvilė Ūla

  – Ir vis dėlto, mielas Kandžiau, vakarykščiai  teroristų išpuoliai Briuselyje primena, kad esame karo laike. Supranti? Esame karo laike.
    Kandžius žiūri pro langą ir neatrodė, kad jis mane girdi ar esu jam įdomus. Atrodo, kad ten jam įdomiai. Truputis sniego, bet saulė prasišvietė pro debesis ir tikėtina, kad greitai jo nebeliks, tačiau kol kas keletas Minus Celsijų dairosi po visus Vilniaus Naujininkus.
  – Tu negirdi manęs? Ar kažkas blogiau atsitiko? 
  – Kalbi tartum naujieną taręs. Visą laiką, dzieduli, esame karo laike. Taip, taip, visą laiką. Tiesa, aš jį labiau suvokiu šuns pajautomis, iš jo pozicijos kalbu, bet mano persiformavimas į žmogų tokiose pažiūrose ne ką pakeitė. Labai ne ką,– kalbėjo it žiovaudamas ir...ūmai, linksmai, gyvai, lyg pamatė, ko belaukęs
  –  Betgi  gandras. Žiūrėk!  Iš kur jis čia, a? Ar man akyse nesveika, a? Tikrai, tikrai, – sukruto Kandžius ir iš tiesų regiu, kai viršum Vilniaus  Naujininkų, viršum Šaltkalvių  gatvės pastatų, kone paliesdamas  spardais jų stogus skrenda gandras.
  Iš karo ar į  karą,– nelinksmai pagalvojau, – bet jeigu su Kandžiu teisūs, tai jis irgi kartu su savo skydžiu apimtas karo.
  – Dar žiema, gandre,  negi nesupranti? Žiema dar. Pagal skrandį priimki ją...

Ateina laikas, kai pajunti, kad jau čia nereikalingas. Net ir sau. Ir bendrai nereikalingas, kaip kurianti potencija. Būtent dabar tokioje savijautoje esu. Na, bet dar spardaisi, užsiiminėji  saviapgaule: o gal dar tokia savijauta sumeluos, gal tik vaidenasi taip.
Ne, nesumeluos. Protas gali sumeluoti, o  ji – ne. Manau, kad gal ir sapnai iš ten.

Žiūrėjau pro langą. Kaimynas jau su keturiomis (ir ramentais) kojomis. Dar rankos prisideda, kad pajudėtų, bet vis tiek jau beveik – ne... Pusmečiu už mane  vyresnis. Irgi povandeniniame laive tarnavęs... Dar vienas „jūrų vilkas“ prieš  metus „išplaukė“ negrįžtamai....
Taigi:
Ой ты, Cеверное море,
Льды и ветры за кормой.

Sode atrodė gyvi tik senas,  bet dar vis ant sienos  tiksintis laikrodis , o šiltnamyje kažkur tingiai į žemę kapsantis vanduo. O žemė žaliai žalia. Turbūt jos rūgštumas šitaip pražydo...

Dar viena diena įsišvietė ir  tai šiandieną  man  yra svarbiausia. Ne tik  todėl, kad aš joje.

Praėjo sekmadienis... Be šventės.
Beje, nubudęs naktyje ir dvasioje jaučiu, kad joje ne kitaip. Tamsa...  Anksčiau  pritrūkdavo miško, kad dar labiau pasiklystum be vilties išeiti.  Šiandieną ir miškas atsirado. Ir nors mačiau kaip žemai, žemai kažkur  įsišvietė saulės šviesa, tačiau  man ji jau nebuvo orientyras  išeiti
Kas  sako, kad  sapnai meluoja?
Liudiju, kad  jie neteisingai sako.

Ką dabar visiems galiu pasakyti tai, LABĄ RYTĄ, ir  palinkėti žengti į dieną Gyvybės koja.
Zeit, te saugo tave pagonybės dievai. Tu to nusipelnei

Kol dar yra bebalsė su Biblija, dar galima būti ir čia, tačiau nuojautos tokios, kad išeinantiems keliai atviri, o sugrįžtančių nebus. Poezijos irgi mažiau. Ji jau čia  be daug žinomiausių  Lietuvos poetų, be  jos tradicijos ...
Bet, ėgi, Kandžiau, kur tu? Ar teisingai atsimenu?
...žirgas per ietį vėl žengė gyvybei skirta koja, brolis Teodorikas išliko gyvas

Ant  smėlio parašiau: Kandžiau, kur tu?
Beliko vienintelis, kurį sugebu atsiminti kaip draugą.
Ir vis dėlto, kam reikėję mane nubudinti, a? Kam?

Kažkas  beldė, žadino, kėlė, prikėlė, bet tuoj pat ir paliko.
  Kada taip? Kur aš?
  Suprantu, kad prikėlė ne vėliau kaip 1991 metais, nes rankose palikta  Henriko Latvio ir  Hermano Vartbergės „ Livonijos kronikos“, minėtais  metais  išleistos Vilniuje „ Mokslo‘  leidyklos.
  Tai tiek (turbūt), ką nuvokiu, suprantu.
  Tačiau kam  reikėję budinti, a? Kam?