Regis, vakar  paskubėjau  Rašyk‘e su eilėraščiu.  Šiandien į „F“ jį  įkėliau prie P. Širvio  nuotraukos ir truputį paredagavau.  Mano  galva, pasidarė  prasmingesnis. Dabar taip:

Aukščiau savęs

Gal neliūdėk,
jei akmenėlis skambteli į sielą.
Tiek išgulėjęs nepakeltas,
kad sunku supykti dėl kelionės jo.
Gal nemokėjo jis tavęs aplenkti.
Galbūt pamanė,
kad išmoksiąs skaudantį suprasti.
Gal buvo dar kitaip.
 
Dažnai gyvenimuose lemta
kuomet, užančiuose kerštingą pyktį išnešioję,
ateiname kartu su juo
aukštiems kapams – tėvynei protėvių
giliau negu  lig žemės nusilenkti,
o akmenis paliekame aukščiau savęs.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2015-12-14
Ar tik nebūsiąs tuo pasiuntiniu pats karietos savininkas? Bet kas ir kuo bebūtų (visi čia vienas kitame), anas visgi akylas, ausylas ir šiaip kartais nušvintantis, nes pagaliau skyrė daugiau dėmesio departamento valytojai. Tai Mūza, be kurios dažnas tokių ir panašių palocių vienvaldis tiesiog pražūtų. Kitaip sakant, aš apie vizijų apsėstuosius ir jų antrąsias puses.

Bėga metai ir dienos, keičiasi gairės su Celsijais – kalendoriaus lapeliai… Kažkas pažįstamo iš ankščiau (tad natūraliai telpa į karietą).
Iš pradžių maniau, kad Celsijai – nuotaikos, paskui pasirodė, kad vyrai, gal kokie šulai, nurodantys bendrą aplinkos temperatūrą? Prasiveržus užuominai apie demokratiją, nevalingai pagalvojau apie rusų demokratijos tėvą Kisą Vorobjaninovą, bet karieta iš Pastriekės toliau Lietuvos sienos, jaučiu, neveža. Todėl įstringu tarp tiesiog Celsijų (įvairiai svyruojančių klaustukais).

Dzieduli, patikėk šiam angelui. > ką patikėk? Gal patikėk kuo?

Žodžiu, jau iki tol, kol nuojautose išryškėja pagrindinė pasiuntinio sugrįžimo priežastis (Tai būtent sodo namelio pertvarka į karietą (…)  Netgi ne sodo namelio, o sodo pertvarka. Net su  jo tvora), viskas ir taip aišku. Ne ta prasme, kad… o ta, kad vyksta ne kokia nors fasado renovacija, o erdvių transformacija sukaupto turinio išsaugojimo vardan. Namelis dar turi kažkokį pamatą, o karieta mobilesnė.

Pranas:
Taip,  Pakeleivi, teisus  esi, parūpo labiau  suglausti perskaitomą  prozą, aptverti dvasine erdve.  Dėl to ir  sodo namelis turėtų įgauti karietai būdingą  judrumą, dvasinę  talpą. Na, o kad  dėl to tenka patirti  akivaizdžių kūrybos nesėkmių, ką  bepadarysi. Jau polėkis  apnykęs. Kentėsiu dar, poteriausiu. O Tau labai dėkingas. Ačiū.

iš ten, kur nebuvau. Prie pat geležinkelio. Kur ir Garvežių gatvė. O, kiek daug  šiukšlynų! Ir žmonės išeina  iš ten. O šunys  murzini, murzini. Savo šunelį ėmiau ant  rankų ir nešiau kaip abrozdėlį.

Parsinešiau iš ŽŽ Pakeleivio komentarą, paliktą ten po mano dešimtuoju
„Scenarijai Trispalvei“ Taigi:

„Gražu, kai susitinka pertraukti laiku, bet siejami to paties oro. Bandžiau skaičiuoti, kas tame ketverte, bet susimaišiau, nes aptikau daugiau (gal kaip vienas skaitytini dvejetų susitikimai?). Nesvarbu.
Svarbiausia, kad jie vienas be kito nebūtų iškėlę vėliavos (ir pasiuntinys sako, kad Nėra  nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieiti).
Visi čia realūs ir tuo pačiu sudvasėję, skirtumo tarp raidžių, balsų, žmonių ir šunelio nėra. Galima pastovėti ir ant galvos, ir ant keturių, ir kitąkart ant nesąmonės kokios. Tai visavertis daugiabriaunis bendravimas.
Gerai, visi su savo indėliais ir vaidmenimis, bet jau tas Kandžius…
Be jo neįmanoma, nes vėliava iškelta. Betgi ji netgi nemokėjo suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia dar ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės.“

į ŽŽ įkėliau dešimtą „Scenarijų Trispalvei“  tekstą. Ten, tikiuosi, mane  dar vis pasitiks vienintelis ištikimas skaitytojas - kritikas. Turiu  mintyse Pakeleivį.

Jau net nenustembu, išmokęs girdėti, kaip protingai kalba šuo. Akimis,  akimis...  Nė karto  nesulojęs, necyptelėjęs.

Sunkiai ruošiuosi  prie prozos ir tai suprantama, nes tai, kas užrašyta, jau greitai užsimiršta. Atmintimi nepasitikiu, todėl prieš rašant tenka paskaityti. Daugiau, mažiau, tačiau  be to  neapsieinama

Atsispausdinau kai  kuriuos dalykus iš interneto, o tai reiškia, kad popieriui pasitikiu labiau. Senamadiška, bet taip...

„Pranai, ar jums kada būna, kad nėra su kuo padūkt ir pasijuokt sarkastiškai pro ašaras iš visko, ko nebegali pakęsti (tokios juodumo minutėlės): savo ribotumo ir pasaulio nesąmonių? Visi didieji absurdai, kuriuos kūrė žmonės, kūrė rimtu veidu ir labai susikaupę... ISIS "poezija" Ačiū už nuoširdžią nuomonę:)
2015-12-04 “
  O ta  mano  nuomonė tai ,ot, paskaičiau vieną  kūrinėlį, kitą ir parašiau nesižvalgydamas po pašales:
  „Nevertinsiu. Kažkas ir taip, ir ne. Suprantu, kad pačios (paties) savęs skaitymai visuomet imlesni. Neaiškumų nebūna“.  Bet matyt, žmogų  ir tas „nevertinsiu“ žeidžia. Dabar vėl parašiau,  kad, girdi, ruošiuosi ateiti prie prozos, (savo, žinoma), kur bent  kurį laiką pabūsiu ramus. Ten aš Jau Pelėda ir žaliažolis.
  Žino gi.  Kam to reikėjo. Juolab, kad savo pažadais  jau ir pats nepasitikiu. Beje, šiandiena Wride irgi  parašiau kažką  panašaus, bet gal protingiau, nurodydamas į priežastį.
  „Yra ko pačiupinėti, tačiau tai ne priežastis parodyti kaip į poeziją. Tenka vertinti iki +2 -3 arba patylėti. Mano Savęsp tokios poezijos nepriima. Patylėsiu“.

Nusitrenkiau į Balsius. Iš saviškių net žvirblio nesutikau. Sodelis ištuštėjęs, bet  vis tik ten jaukiau, o kaip šiandien - tai ir šilčiau.