TADA ...      1. 
  Aš ne dailininkas, ne piešėjas, tačiau jeigu juo ir  būčiau, tai paprašius nupiešti Alfonsą Žilį, nesugebėčiau to padaryti. Netgi tuomet, jeigu būtų priminta, jog sakėsi esąs tikras uteniškis- iš Utenos apskrities, Kuktiškių valsčiaus, Venclovienės kaimo. Neatsiminčiau  A. Žilio netgi  tuomet, jeigu jo paties balsu pakartotų jau prieš dešimtmetį sakytus žodžius.
    -Gyvenom trise. Abu tėvukai ir aš. Brolis mirė jaunas ir jo neatsimenu..
    Ir pagalvoju - kažin, ar dar gyvas ir pats Alfonsas. Per dešimt metų vis dėlto ne kelią pereiti. Tačiau paieškoti žinios vėlgi nesinori. Labai dažnai jos džiaugsmo nesuteikia. ir, paėmęs žemėlapį, netoli Utenos surandu Venclovienės sodžių. Tai jo gimtinė. O jis ten tuomet ūkininko sūnus. .Kalbėjomės:
    Didelis ūkis buvo?
    - Tėvai turėjo 14 hektarų žemės,- sakė Alfonsas ir vardijo ūkio turtą: arklys, pora  karvių,  kiaulės sau ir pardavimui. Kažkiek avių..
    - Dar  nuvažiuojate į tėviškę?
    - Nuvažiuojam, bet jau nieko ten nėra. Ir akmenys prapuolė. Dar kelios obelys išlikę, tačiau ir  jos aplaužytos. Viskas susmegę, sunaikinta.
.. Trisdešimt gal devintais  metais išėjom į kolonijas. Kol kas ten seną namą pastačiau, kur  buvo anksčiau kaime Koks ten kaimas - keturi gyventojai. Tiesa, tvartą ir klojimą jau pastačiau naujų. Ir pirtį. Tik namas liko. Pasiruošiau statybai medžiagų. Prisivežiau. Vienas dažniausiai važiuodavau  valdiškan  miškan. Nuolaidą  didelę davė medžiui pirkti - už 200 litų aš klojimui ir namui prisivežiau. Ir pradėjau ruoštis naujam gyvenimui, bet va, besiruošiant  užėjo broliai..
  - Sakote „broliai“ ir  juokiatės.
  - Iš džiaugsmo. Saulę atnešė. Tokia karšta buvo, kad reikėjo pasiekt Sibirą ir atsišaldyt,-
sako Alfonsas.
-  O gal paskambinti, gal paieškoti. Gal dar surasi,- kniečia mintis ir akys apglosto telefoną, bet  prie jo neprisiliečiu. Kita vertus nemanau, kad žmogus, kuris jau 1939 metais kirto mišką, vežė  statyboms medžiagą, statė „kolonijoje“ (vienkiemyje)-  namus, galėtų mane prisiminti. Beje, aš gi tais metais pirmą  kartą buvau įkeltas lopšyje ir štai sausio 29 d. tikiuosi sulauksiąs 68 metų. Daug? Turbūt, nes, žiūrėk, vakare jau neprisimenu ryte valgiau- geriau. Ir tikrai džiaugiuosi, kad ilgą laiką keliuose po Lietuvą lydėjo pieštukas ir mikrofonas. Beje, nenorėčiau užmiršti, kad mane ištiko irgi  būdingas senatvei dalykas: kas dabar įvyksta – atsiminti sunku, o kas seniai, kas  TADA -atrodo, kaip vakar.
Džiaugiuosi, Alfonsai, kad galiu pabūti su tavimi. Ir todėl tikrai nėra  reikalo  kelti telefoną ir klausti, kas blogesnio-geresnio.
 
...IR ŠIANDIEN..

Ilgą laiką Delfį  buvau užmiršęs, bet pastaruoju metu vėl kasdien pasirodau prie Citatos: ten vėl spinduliuoja Saulius Stoma. Per pastarąsias keturias dienas- dvi citatos priklauso prezidentui Valdui Adamkui, dvi- rašytojui publicistui S. Stomai. Manau, kad tai gabus žmogus, bet daug  kam užkliūva jo biografijoje įsivėlusios Lukiškės.
„Tikroji demokratija auga kaip žolė – iš apačios,- rašo rašytojas publicistas ir rodydamas į  viršų:- . Demokratija diegiama iš viršaus, tai demokratija invalido vežimėlyje. Ji neturi kojų ir negali pati vaikščioti. Ir stumdo ją tada visi, kas turi galios, dažniausiai – oligarchai.“.
Man su raidėmis A ir B irgi buvo smagu suvokti, ką  galima išpešti iš tokios citatos, bet didesnės  sėkmės nepajaučiu:.
A:
Va,  vėl rašytojas Stoma!
Nelepina likimas vaikio!-
Kažkokie prietarai po Delfi vaiko
Bet  kaip nešauk - šis vyras ne kvailys...
Galėtų  būti oligarchas
Nes, regisi,  ir pinigą priglaust netingi jis.

B:
Kad  pinigui priglaust netingi - tai kas be ko,
Bet oligarchą, sese,  papuošia valdžia -.
Grupė draugų - kurių nedaug -
valstybę valdo.
O kas dėl Stomos, tai manau -
Valstybės  iždininko etate
Galėtų pamylėt tėvynę ir save...
Ir kuo gražiausiai vaikščioti žole..

Keista, bet rašant apie Saulių, krūtinėn įsišauna kažkoks kipšas, kuris neleidžia užmišti kaltės, kuomet, atlikęs bausmę žmogus jau, atrodytų, kad gali gyventi be kaltės. Tačiau taip nėra. Ir žinau, kad nežinodamas jo praeities, citatą būčiau perskaitęs šviesesnėmis akimis ir geresne širdimi. Atleisk, Sauliau, kad, yra dalykų, kurie prieš žmogaus valią veikia priešinga kryptimi. Manau, kad tai kažkoks dėsnis, kurį kiekvienas jaučiame savyje, bet atvirai apie tai nekalbame. Šia prasme niekas neužmiršta - neužmiršta , jog buvau komunistų  partijos narys, saugumietis ar informatorius,  kad dirbau M.Brazausko ar V.Landsbergio komandose, kad buvau kareivis ir  kariavau vokiečių ar rusų kariuomenėse.. Ir šitokią gerą atmintį kompensuoja užmarštis, kuomet atsimenant, kas buvau aš, nenorima  atsiminti kuo buvo jie, mano teisėjai, mano biografai. Ir vėl mintimis kaip TADA, daugiau negu prieš dešimt matų, grįžtu pas Alfonsą Žilį su jau girdėtu  klausimu:
- Sakote „broliai“ ir  juokiatės?
- Iš džiaugsmo. Saulę atnešė. Tokia karšta buvo, kad reikėjo pasiekt Sibirą ir atsišaldyt,-
sako Alfonsas..
-Bet- stop. Ar tai neužmiršta?- klausiu kedendamas, regis, svarbiausią šios dienos mintį?
Šildausi Alfonso Žilio liūdna šypsena ir mintys neša gilyn.

Kelias dienas pasikrapštinėjęs popieriuose, ryžausi daryti tai, ko padaryti tikriausiai nesugebėsiu. Ne todėl, kad popierių daug, kad jie suversti bet kaip ir perskaitęs nežinau, kur juos padėti.. Didžioji to priežastis, kad bet koks darbas greit įgrįsta ir visuomet surandu pasiteisinimų, jog tai pilstymas iš kiauro į tuščią ir todėl solidžiam žmogui neverta užsiiminėti tokiais niekučiais. Bet va, atsitiktinai perskaičiau iš „Pergalės“ išplėštuose  puslapiuose V. Jakelaičio užrašus ( gal taip reikia sakyti –„užrašus“?), įvardintus „Antano Miškinio akademijos“ ir pamaniau, jog tai, kas parašyta apie poetą, galima parašyti apie kiekvieną žmogų, kurių biografijose įsmeigtas skaudžiausias pašinas- Gulagas. Beje, jeigu kas neskaitėte Vytauto Jakelaičio ką tik paminėtų užrašų arba, pavartę, pasklaidę juos, atidėjote tai padaryti kitam kartui, siūlyčiau nelaukti. Man naudinga buvo juos  ne tik perskaityti, bet ir, apsidairius aplink, ar niekas nemato ir negirdi, pasiklausti savęs – O KODĖL GI MANO UŽRAŠAI TUTĖTŲ BŪTI NŪDNESNI? Jakelaičiui, manyčiau, net buvo sunkiau- jis specialiai ieškojo žmonių, kurie su Antanu Miškiniu buvo kalėjimuose ir lageriuose ar bent jį pažino. Man atveju to daryti nereikia - ėjau per Lietuvą, norėdamas ją geriau pažinti ir žinojau, kad kiekvieną sutiktą tuo laiku žmogų, galiu drąsiai imti už rankovės ir sodinti prie mikrofono - kaip, žmogau, gyvenai? kas esi ir ar labai skauda?  Ir juo atviresnis būdavo pašnekovas, tuo labiau skaudėdavo man.. Sugrįžęs į redakciją negalėdavau tokių pasakojimų sutalpinti sunormintose radijo laidose. Tik blykstelėjimai, tik kelių minučių žmogaus gyvenimo atkarpėlės primenančios, kad žmogus dar kvėpuoja, dar yra. Ir būdavo liūdna, liūdna.. Taip kaupėsi užrašyti pasakojimai mano popierinėje. O žmonės miršta ir jų pasakojimai pasilieka neišgirsti. KĄ DARYTI?  AR NEAPVOGIAU JŲ?
    Vytauto Jakelaičio užrašai apie Antano Miškinio akademijas, regis, padeda man atsikvošėti. Dabar jau neatrodo, kad galbūt  pasakosiu apie žinomus dalykus ir todėl- ar kam tai įdomu? Man regisi, kad kur kas svarbiau daryti tai, kas reikia daryti, kad negraužtų sąžinės priekaištai. O ar sugebėsiu tai, žinoma, yra kitas dalykas, kuris atsigręžęs į mane, kalena alkano vilko dantimis, neleisdamas užmiršti, kad esu senas žmogus, todėl ir šįkart tikriausiai pradėto darbo nesugebėsiu užbaigti. Bet vis tik, kaip matote, jį pradedu ir jo pradžioje – pasakojimas apie  Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Bet ar tik?
Ir todėl, kaip sako- te padeda mums Dievas. Man parašyti, o tau, DIENORAŠTI – išlaikyti. Gal kas nors, kada nors susiras mus ir paskaitys...