Paskutinis Vandenis, kurį pasveikinau, buvo Ana. Rašiau:

Labas, Anuška.
Noriu pasupti – ak, kokia maža! Bet va koks dangus nepaisant, kad vasaris - su  Mėnulio jaunatim. O ir Vandenis dar pripuolė prie lopšio ir supa: auk, būsi poete.
...Ir užaugo poetė Anuška, žmonėse ir tikruose  dokumentuose vadinama Ana Aleksandravičiene. Bet kas gi tokius dalykus paiso – ir dabar dažniau jinai kitiems Anuška. O man – irgi.        ------------------------
      Nuoširdžiai sveikinu, Anuška, su tortadieniu. Ir jaučiu, kiek daug apie jį spiečiasi norinčių tą  proga Tave pabučiuoti į  žanduką. Būk laiminga, poetiška dideliems ir mažiems, būk ne tik su poezija, bet ir  proza, kurioje sakinukai irgi čiulba kaip Lietuvos girių paukšteliai. Žodžiu, lai būna taip kaip rašei ir  prašei:

Neuždaryk futliaro.
Nenutildyki klavišų –
Akordeonas net vienatvėje
Lai gros
Kai bus sunku, kai kryžkelėje klysi –
Pavysiu.
Pagrok, Maestro, -
Širdis poeto Tau
Akomponuos.

Dar  kartą: būk laiminga, Ana.

Ir va kitą dieną po šitų sveikinimo žodžių t. y. vasario  19-ją Saulė mėnesiui  laiko įėjo į Žuvų ženklą.
Bandžiau parašyti eilėraštį, bet jis nei šioks nei toks. Bet buvo nebuvo pasiliksiu jį dienoraštyje. Kūryba sekasi vis sunkiau ir svarbiausia, kad nėra noro rašyti. Gali būti, kad tai paskutiniai mano eilėraščiai.

  Prausia  žuvim
 
Ir žvaigždynai išeina- pareina.
Įplukdytas Dangun
Virš likimų suspurdo Žuvų...

Jo nepaisau -
Jau savo Likimą turiu,
Bet žinau - gimsta kūdikiai,
Duonai tiesia rankas,
Astrologė Volmer
Irgi rūpesčiais kaktą suraukus —
Kokią lemtį žvaigždynas įsegs
Ir  neleis išsisegti lig ... amen?

Mintys girgžda, kaip Dievo tiesa -
Nežinai ar yra ji, ar- ne.
Zodiako ženkle
Saulė gimusius prausia žuvim.

2007 m. vasaris 19 d.

„Labai retai taip anksti keliuosi, o šią  naktį  taip atsitiko- atsikėliau  pusė  keturių nesuprasdamas, kokia  tokios nemiegos priežastis. Praėjo dar pusvalandis ir, suradęs  Jūsų laišką,  nusišviečiau kaip mėnulis  danguje. Ir kaip kitaip!
Toks laiškas negalėjo ilgiau užsigulėti neperskaitytas.  Kažkokia  gera  būtybė pažadino, pasodino prie atsiųsto eilėraščio ir va dabar pats šviečiu, nors dangun kaip mėnulį kabink.
Džiaugiuosi ir labai dėkingas Jums už tokį  puikų, mielą, Pelėdai padovanotą eilėraštį.
Būkite laiminga, Giedre, dabar ir visuomet“.
    Tokį laiškelį pasiunčiau dar prieš penktą valandą , O dabar dar kartą  perskaitau Giedrės atsiųstą laišką ir pasidedu  jį atminčiai į skrynią.      ***
Labas, Pelëda, sveikinu su Valentino Diena, teaidi toli Jûsų MEILËS DAINA MOTULEI
Ta proga siunčiu Jums savo eilėraštį ,parašytą prie M.K. Čiurlionio paveikslo GĖLĖS.
M.K. Čiurlionio nutapyti  yra keturi NUOSTABAI GRAŽŪS, bet labai
skirtingi  paveikslai  pavadinimu GĖLĖS ,tačiau visus juos jungia Meilės Diadema, spindinti neapsakomai žavia Šviesa .        Giedrė Milukaitė        GĖLĖS / Eilėraštis to paties pavadinimo M.K. Čiurlionio  paveikslui /      Skiriu Pelėdai ir Jo Motulės Gėlėms

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių --
Kaip pražydėję, Dieve ! Nors vėlai...
Drugelis skrenda, su žaibais lenktynių

Sekundės lekia rožių debesy,
Paukštelis gieda virš lelijos žiedo,
Saulutė pievoj juokiasi šviesi --
Ir obelėlę rudenėlis rėdo...

Pilnatvės Meilė šypsosi virš mėtų --
Prie slenksčio  arfos skamba ! Ajerai
Palinkę virš krantų šiltų smėlėtų,
O tulpių auras nešasi šilai

Per gimtą sodžių virš karų, degėsių --
Pražydę gėlės gieda gintaruos --
Klajone mano, po pušim prisėsiu,
Ilgai klausysiuos, ką žiedai dainuos,

Motulės įpinti į sielą mano
Su vargo ašara tyra, kaip obelies
Žiedų Aušra ! Virš metų uragano
Tos Gėlės - Žvaigždės iš Svajų Šalies --

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių...        Labai pagarbiai Jūsų      bičiulė Giedrė.

Kai klausausi Alfonso ir Jadvygos Žilių pasakojimų,  atrodo, kad girdžiu daugelio panašaus likimo žmonių gyvenimus. Ir dažniausia jie kaimų ar bažnytkaimių žmonės. Šiandien gi iš savo įrašų ištraukiu kalvio dukros Jadvygos pasakojimą.

JADVYGA:   
Tėvelis tai turėjo 26 hektarus žemės. Šeimoj augome trys vaikai - Valys, Albertas ir aš. Nu, aš buvau  galbūt silpnesnės sveikatos ir mane jau tėvelis nutarė leist mokytis. 38 metais baigiau  šešis skyrius. Tada reikėdavo šešis skyrius baigti. Ir nutarė- leis siuvėja mokytis. Aš verkiu visą  naktį, kad nebūsiu jokia siuvėja. Noriu eiti į gimnaziją.
Nu ką? Nori vaikas. Reikia leisti. Bet nelengva buvo. Kaip tik 1938 metu rudenį mane jau išleido į Utenos gimnaziją.
Gimnazija dar buvo tada senų reformų- reikėjo  mokėti už mokslą. Dabar nei neprisimenu, kiek tada  reikėjo pirmam pusmety. Man atrodo, kad reikėjo 80 litų sumokėti. Nu, nei bendrabučių  jokių nebuvo. Butą  nusamdė. Man tokia lovutę padarė- medinę, mėlyną. Ir apsigyvenau pas tokius  Baranauskus Dariaus ir Girėno gatvėje..
  Ir labiausiai kas patiko? Kad  man  pasiuvo tą uniformą. Labai graži. Kepurė gi dar  kazirką turėjo.
Labai gerus turėjom mokytojus. Nepamiršiu, turėjom  mokytoją Šmegelskaitę, kuri  mums dėstė paišybą ir buvo baigusi Šveicarijoje aukštąjį  mokslą. Ir  jinai tokia  kultūringa buvo. Tai mus, mergaites, būdavo, po pamokų sušaukia. O kaip jinai estetikos mus mokė! Ir kaip prie stalo elgtis, kaip viešoj vietoj, kaip šokiuose.. Kaip su  jaunimu. Nu, nepaprastai, nepaprastai  buvo gera ta mokytoja!.. 
Na, namuose tėveliai dirbo žemę. Atvažiuoju.. Per vasarą aš irgi. Nebuvau  baltarankė. Dirbdavau. Mokėjau pjaut ir su pjautuvu – ir  miežius. Ateinu, būdavo, 12 kilometrų. Iš Utenos pėsčia šeštadienį. Ateinu po pamokų.. Ir lėkiu tai bulvių kasti,, tai vėl kokių darbų.. Padėdavau. O per atostogas- vasara  ten ir  šienas, nu, ir  viskas.. Nu, ir taip gimnazija baigiau 1947 metais.. 

*******
Taip čia man kalbėjo Jadvyga Žilienė apie TADĄ.
Ir aš  jau savo  mokyklas palikęs  TADA, bet gerokai vėliau, negu  jinai – Varėnos I vidurinę mokyklą baigiau 1958 metais. Prisimenu mokytojus ir nors mokiausi „skurdžiai“, bet blogesnio žodžio apie mokytojus negalėčiau pasakyti. Ir apie  mokyklas –ne. Apie save, mokinį – taip! Bet gal tegu  bus tai padarytą kitą kartą. Ir todėl suklustu, kad galbūt  pagarba mokytojui visuomet  nesikeičiantis dydis: MYLIM, GERBIAM,  SAUGOM. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Galbūt yra nuolatinis kalbėjimas apie mokytojus, mokinius, mokyklą. Net ir mano raidukės  A ir B mėgėjos apie tai pakalbėti

A:
Girdėjai patarlę, esą
Vedžioja visą žmogų jo galva.
Sakyki, ar ir dziedulį, sese?
Šiandieną apie mokytojus paisto
Ir nežinau, tikėti juo ar ne..

B:
Tikrai kad „paisto“. Bet ar vienas jis?
Visi mes paistom ir dažnai
Kairė nežino dešinės.
Ne tas gyvenimas, kiti laikai
Ir atmintis ne ką  padės -
Kaip buvo, jau nebus, sesule.
Ir reikia džiaugtis dėl dziedulio
Kad  neužmiršta  skaudintis mokyklų reikalais...

Matyt, raidės A ir B net nežino, kaip tas skausmas atrodo. Jis visur- ir tuomet, kai nori pritarti mokytojams, ir tuomet, kai esi su mokiniais. Net ir tuomet, kai ateini tėvų namuose ar publikoje.
Visur nesusikalbėjimas. O kaip tai  atrodo galbūt  geriausia pailiustruotui citatomis. Jų čia ne tiek daug bet, sakyčiau, nesusikalbėjimo atmosferą perteikia gerai. Žemiau užrašytos citatos atsirado, kai sausio pabaigoje (2007m.)  buvo išgirsta, kad, girdi, mūsų mokytojai dabar taip užiminėjami darbais, kad „greit mokytojams bus pavesta priiminėti gimdymus“  Ir va, kai kurie atsišaukimai iš publikos.   

*************
1.mūsų politikai iš tarybinio meto pripratę visas skyles kamšyti mokytojais .Ypač provincijoje.
2.Mokinys turi daugiau teisiu nei Anglijos karalienė Anglijoj... Šių laiku mokiniai neturi nei moralinių, nei kitokių ribų. Mokytojų darbas mokyti, mokinių pareiga-mokytis. (studentas)
3. Buvo gydytojai dabar mokytojai. Bet kuo garsiau rėki, tuo greičiau reikalai gerėja. O kas tyli...
4 patys blogiausi ir neklusniausi vaikai auga mokytojos ir policininko šeimoje. tiek vienas tiek kitas tiek užsiėmę svetimų auklėjimu, kad nebeturi kada užsiimti savais....
5.Nereikia čia jau taip susireikšminti tiems mokytojams, pastaruoju metu mokyklose yra labai daug vidutinybių. Mokytojai nevengia (tiksliau spaudžia mokinius) kad jie mokytųsi papildomai ir jiems prie algos pridėtų vokelyje, tai jau vyksta visose mokyklose, gal išskyrus kaimuose.
6 Tik kova, nesitaikstymas - streikas gal ką pakeistų.
7.Galvojat kad jaunimas eis dirbti į mokykla? Susens esantieji ir dar viena sritis Lietuvoje sunaikinta.
8. Geriau būk kalėjimo prižiūrėtojas...(per.- negu  mokytojas)
9 RASA: Dauguma jūsų, pedagogai, savo darbą dirbate toli gražu ne taip, kaip derėtų. Jūs nesugebate pereiti į kitą lygmenį, tapti vaikams draugu, vedliu, autoritetu. Norite tik komanduoti kaip avinų pulkui. Deja, ponai, žmonės dabar auga kitokie, laisvesni. Todėl ir verkšlenate, gavę iš mokinių neigiamą reakciją. Tikrai to nesakau apie visus mokytojus, bet tokių dauguma.
O dėl darbo krūvio. Mano klasės auklėtoja sugebėdavo aplankyti namuose visus auklėtinius, pažinojo jų tėvus. O kiek organizuodavo ekskursijų (už Lietuvos ribų). 6-oje klasėje važiavome į Kijevą.( Mokyklą baigiau 1986 m).
O dabar vaikams net Kalėdinį vakarą tingi organizuoti.
10.idėja:  Dabar nepilnamečių nėštumas įprastas reikalas. Atėjo laikas gimdyt - čia pat klasėj pagimdo, mokytojos padedama - ir vėl į mokslus.
11.Mūsų visuomenės tragedija, kad pamiršome Žmogų, tačiau ėmėm garbinti jo Didenybę Pinigą. Pinigai, pinigai, pinigai... Kai Mokytojas buvo pasišventęs savo darbui, o ne piniginės storinimui, mokiniai jį gerbė.
12.Dabar patriotais-idiotais niekas nenori būti. Valgyt nori, normalaus busto, normalių atostogų...kaip ES piliečiai. Ar mes neturim teises reikšti nepasitenkinimo?
13 Mokinys- tai ne pašto dėžutė, į kurią galima įmesti laišką su tam tikru kiekiu žinių. O būtų labai puiku, nes tikriausiai mažiau tokių beraščių būtų.
14.Kol tėvai bus buki, mokyklose bus tiesioginis bardakas. Jokios pagarbos vyresniam žmogui. Tik patyčios. Ar tai ne mūsų auklėjimas? Mūsų vaikai-tai mūsų veidrodis. Gal pagaliau pradėkim auklėti savo atžalas padorumo, nuoširdumo ir skiepykim pagarbą kitiems. Man atvirai ir nuoširdžiai gaila šiuolaikinių mokytojų.
15.Gimnazistė pradės per pamokas gimdyt, kas priims kūdikį? Be abejo, mokytoja! Juk taip, o ne kitaip ir bus.
16.Dirbu mokykloje jau 20 m. ir tikrai profesijos į kitą nekeisčiau. Galbūt esu nepataisoma optimistė, bet yra taip, kaip yra. Aišku, kad skaudu, kai ant tavęs visus šunis karia, bet mokinių akyse visada stengiuosi išlikti iškelta galva. Ar mokiniai mane myli? Nežinau, bet gerbia tikrai, nors už akių... kas ten žino. O pinigai... manau, kad žmogui niekada nebus gana. Ir būdamas geras specialistas nesi garantuotas už žinių kokybę, todėl kartais pamąstai:,, O gal tik tiek ir vertas mano darbas?"
17. Jolanta: Dirbu jau 14m, esu patenkinta savo darbu. Myliu vaikus ir jie myli mane. Daug keliaujam, ruošiam renginių, rašom projektų,-iš jų gaunam daug lėšų, įsigyjam priemonių. Ir neprašom tėvų lėšų, nei niekieno. Ir prie ko čia "sunku", visi darbai reikalauja pasiaukojimo, pasišventimo, o ne dejonių.    *******
Vėl prisimenu, ką apie savo mokytojus ir mokslus kabėjusi Jadvyga Žilienė ( Grašytė). Neiškentė nepasakęs žodelių apie savo mokytoją iš TADA ir  jos vyras  Alfonsas  Žilys.
- Keturias klases baigiau. Mano mokytojai taip jau pavertė, kad tikras buvau patriotas.. Neklausiau nieko šitų visų.. Ir paskum, kai antrąkart rusai užėjo, pradėjo vežt ir mano mokytojus. Mano akyse išvežė. Vagonuos suvarė vaikus ir vežė. Ir išvežė mano mokytojus.
- Tikiu, kad jau mokytojo nėra. Jis mūsų neišgirs, bet kiti gal žmonės išgirs vardus, pavardes
- Mokytojų? Černeckis, Černeckienė,- tuoj pats atsiminė Alfonsas.

Bičiuliai bara, kad nemoku rašyti dienoraščio.
- O ką aš moku?- ir klausimas ne toks kvailas, nes viską, arba beveik viską, ką  lig šiol esu padaręs, dabar daryčiau kitaip ir suprantu, kad gal geriau. Bet niekam to nereikia, o labiausia -  man  pačiam. Dabar dažniau esu TEN, kur BUVAU, negu ČIA, kur ESU.
Šiandieną vėl lyg būčiau svečiuose pas Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Ir vėl iš 1940-41 metų Alfonso atsiminimų, kitaip tariant iš

TADA:
- Nu, kariuomenėn jau šaukia. Buvau nuėjęs kariuomenėn stot..
- Brolių kariuomenėn?
- Aha. Stot buvau nuėjęs. Ir labai buvo įdomu, kad moterys priėmė nuogus. Nu ir ką? Stojau. Paskum gaunam ant durų užklijuotą raštelį - neit armijon. Ant savo namo durų, kad  nestot, neit į armiją... Na, ir mes pradėjom slapstytis.
... Karas kyla su vokiečiais. Ir užėmė vokiečiai. Vokiečiai užėmė. Vermachtas. Čia kita  kariuomenė jau. Nu, ir kaip nėjau tenai, tai neisiu ir šiton. Žinoma,  turėjau pažintį su viršaičiu, su viršininku policijos. Patarė, kad neit.. Buvo vokiečiai atvažiavę keliskart.. Neieškojo, kad taip verst ar ką. Atvažiuoja, paklausia kur sūnus.
- Kariuomenėn gi išėjo..
Nu, apsisuka ir išeina. Taip nevertė. Paskui įsakymas išėjo. Kieno tėvai seni, daugiau 50 metų... Jeigu vienas tik darbininkas, tai palikt kaime. Reikalinga kariuomenei ir duona, ir viskas. Uždirbt reikia.
- Motinos vardas?- paklausiau
- Emilė. Tėvelio vardas Antanas,- pirmą kartą atsiliepia Alfonso žmona Jadvyga.
- Jos tėvelis mano krikštatėvis buvo. Tai mes visų laikų susieidavome. Netoli gyveno. Tėvai buvo draugai.. Jos tėvelis kalvis buvo. Arklius kaustydavo..        ***

... IR DABAR.
Kiek daug  laiko praėjo nuo TADA
Ir  va, atsimenu prieš keletą dienų Delfi paviešinta Vytauto Radžvilo citata. Išgirskim:
Neatsakingai – bet kur ir bet kada – švaistantis reikalavimais atlyginti okupacijos metų nuostolius jie savaime nuvertinami, sumenksta politinis jų svoris ir reikšmė. Taip yra sudaromos palankiausios sąlygos šio klausimo bijančiai Rusijos valdžiai įtikinėti save ir kitus, kad taip Lietuvos keliami reikalavimai skirti tik jau minėtam „vidaus vartojimui“, tad į juos neverta kreipti dėmesio.
Man atrodo, kad reikia apgailestauti, jog panašūs dalykai literatūros svetainėse neužkliūva. Ir  bendrai- jose atsiribojama nuo politinio šalies gyvenimo, kaip kokios raganos, nors jos naguose esame  visi   
Mano ištikimiausios A ir B  pabandė pasigalynėti su šia citata. Suprantu, kad reikia didesnių pajėgų tokioms galynėms, bet kaip jau yra taip yra. Norisi, kad  kuo daugiau žmonių –ir ypatingai  jaunų- nebūtų  abejingi šalies  politiniam gyvenimu:

A:
Gražus jo vardas -Vytautas.
Ir pavardė bajoriškai kilni, bet būt geriau,
Jeigu ne Radžvilas, o Radvila...
Vis laisvas nori būti, bet žiūriu - ir jis
Vergauja , nežinodamas kur pasidėti.
O gal tai  filosofo paskirtis -
Nei sau, nei savo priešui netikėti,
Bet mokyti kitus kaip kas tyrėtų būti.

B:
Puiku, kad tau tokie dalykai rūpi -
Bet tiesą sakant, kaip jie gali nerūpėti?
Už okupacija ir  Dievas verčia atsiteisti
Bet kai ir čia jau kvepia pinigai –
O Viešpatie,  atleisk-
Vėl kraujo puotai ruošias žulikai.
Aš neskubu į šitą žiaurią puotą
Ir savo mirusiųjų  niekam NEparduodu.
Ir  neperku, beje, kai Rusijoje Čičikovas.
Bažnyčias stengiuosi išsaugoti šventas...

Aš iš tikrųjų  būčiau laimingesnis, jeigu, sakykim, visa Rusija kurią tai dieną savo cerkvėse paaukotų mišias už sovietiniais metais Lietuvoje nukankintus žmones. Tokioje maldoje pasaulis būtų kilstelėtas  arčiau Dievo, o pinigai... Šiuo atveju mano supratimu tai reiškia paieškas Čičikovo, kuris supirktų  mirusiųjų sielas.

TADA ...      1. 
  Aš ne dailininkas, ne piešėjas, tačiau jeigu juo ir  būčiau, tai paprašius nupiešti Alfonsą Žilį, nesugebėčiau to padaryti. Netgi tuomet, jeigu būtų priminta, jog sakėsi esąs tikras uteniškis- iš Utenos apskrities, Kuktiškių valsčiaus, Venclovienės kaimo. Neatsiminčiau  A. Žilio netgi  tuomet, jeigu jo paties balsu pakartotų jau prieš dešimtmetį sakytus žodžius.
    -Gyvenom trise. Abu tėvukai ir aš. Brolis mirė jaunas ir jo neatsimenu..
    Ir pagalvoju - kažin, ar dar gyvas ir pats Alfonsas. Per dešimt metų vis dėlto ne kelią pereiti. Tačiau paieškoti žinios vėlgi nesinori. Labai dažnai jos džiaugsmo nesuteikia. ir, paėmęs žemėlapį, netoli Utenos surandu Venclovienės sodžių. Tai jo gimtinė. O jis ten tuomet ūkininko sūnus. .Kalbėjomės:
    Didelis ūkis buvo?
    - Tėvai turėjo 14 hektarų žemės,- sakė Alfonsas ir vardijo ūkio turtą: arklys, pora  karvių,  kiaulės sau ir pardavimui. Kažkiek avių..
    - Dar  nuvažiuojate į tėviškę?
    - Nuvažiuojam, bet jau nieko ten nėra. Ir akmenys prapuolė. Dar kelios obelys išlikę, tačiau ir  jos aplaužytos. Viskas susmegę, sunaikinta.
.. Trisdešimt gal devintais  metais išėjom į kolonijas. Kol kas ten seną namą pastačiau, kur  buvo anksčiau kaime Koks ten kaimas - keturi gyventojai. Tiesa, tvartą ir klojimą jau pastačiau naujų. Ir pirtį. Tik namas liko. Pasiruošiau statybai medžiagų. Prisivežiau. Vienas dažniausiai važiuodavau  valdiškan  miškan. Nuolaidą  didelę davė medžiui pirkti - už 200 litų aš klojimui ir namui prisivežiau. Ir pradėjau ruoštis naujam gyvenimui, bet va, besiruošiant  užėjo broliai..
  - Sakote „broliai“ ir  juokiatės.
  - Iš džiaugsmo. Saulę atnešė. Tokia karšta buvo, kad reikėjo pasiekt Sibirą ir atsišaldyt,-
sako Alfonsas.
-  O gal paskambinti, gal paieškoti. Gal dar surasi,- kniečia mintis ir akys apglosto telefoną, bet  prie jo neprisiliečiu. Kita vertus nemanau, kad žmogus, kuris jau 1939 metais kirto mišką, vežė  statyboms medžiagą, statė „kolonijoje“ (vienkiemyje)-  namus, galėtų mane prisiminti. Beje, aš gi tais metais pirmą  kartą buvau įkeltas lopšyje ir štai sausio 29 d. tikiuosi sulauksiąs 68 metų. Daug? Turbūt, nes, žiūrėk, vakare jau neprisimenu ryte valgiau- geriau. Ir tikrai džiaugiuosi, kad ilgą laiką keliuose po Lietuvą lydėjo pieštukas ir mikrofonas. Beje, nenorėčiau užmiršti, kad mane ištiko irgi  būdingas senatvei dalykas: kas dabar įvyksta – atsiminti sunku, o kas seniai, kas  TADA -atrodo, kaip vakar.
Džiaugiuosi, Alfonsai, kad galiu pabūti su tavimi. Ir todėl tikrai nėra  reikalo  kelti telefoną ir klausti, kas blogesnio-geresnio.
 
...IR ŠIANDIEN..

Ilgą laiką Delfį  buvau užmiršęs, bet pastaruoju metu vėl kasdien pasirodau prie Citatos: ten vėl spinduliuoja Saulius Stoma. Per pastarąsias keturias dienas- dvi citatos priklauso prezidentui Valdui Adamkui, dvi- rašytojui publicistui S. Stomai. Manau, kad tai gabus žmogus, bet daug  kam užkliūva jo biografijoje įsivėlusios Lukiškės.
„Tikroji demokratija auga kaip žolė – iš apačios,- rašo rašytojas publicistas ir rodydamas į  viršų:- . Demokratija diegiama iš viršaus, tai demokratija invalido vežimėlyje. Ji neturi kojų ir negali pati vaikščioti. Ir stumdo ją tada visi, kas turi galios, dažniausiai – oligarchai.“.
Man su raidėmis A ir B irgi buvo smagu suvokti, ką  galima išpešti iš tokios citatos, bet didesnės  sėkmės nepajaučiu:.
A:
Va,  vėl rašytojas Stoma!
Nelepina likimas vaikio!-
Kažkokie prietarai po Delfi vaiko
Bet  kaip nešauk - šis vyras ne kvailys...
Galėtų  būti oligarchas
Nes, regisi,  ir pinigą priglaust netingi jis.

B:
Kad  pinigui priglaust netingi - tai kas be ko,
Bet oligarchą, sese,  papuošia valdžia -.
Grupė draugų - kurių nedaug -
valstybę valdo.
O kas dėl Stomos, tai manau -
Valstybės  iždininko etate
Galėtų pamylėt tėvynę ir save...
Ir kuo gražiausiai vaikščioti žole..

Keista, bet rašant apie Saulių, krūtinėn įsišauna kažkoks kipšas, kuris neleidžia užmišti kaltės, kuomet, atlikęs bausmę žmogus jau, atrodytų, kad gali gyventi be kaltės. Tačiau taip nėra. Ir žinau, kad nežinodamas jo praeities, citatą būčiau perskaitęs šviesesnėmis akimis ir geresne širdimi. Atleisk, Sauliau, kad, yra dalykų, kurie prieš žmogaus valią veikia priešinga kryptimi. Manau, kad tai kažkoks dėsnis, kurį kiekvienas jaučiame savyje, bet atvirai apie tai nekalbame. Šia prasme niekas neužmiršta - neužmiršta , jog buvau komunistų  partijos narys, saugumietis ar informatorius,  kad dirbau M.Brazausko ar V.Landsbergio komandose, kad buvau kareivis ir  kariavau vokiečių ar rusų kariuomenėse.. Ir šitokią gerą atmintį kompensuoja užmarštis, kuomet atsimenant, kas buvau aš, nenorima  atsiminti kuo buvo jie, mano teisėjai, mano biografai. Ir vėl mintimis kaip TADA, daugiau negu prieš dešimt matų, grįžtu pas Alfonsą Žilį su jau girdėtu  klausimu:
- Sakote „broliai“ ir  juokiatės?
- Iš džiaugsmo. Saulę atnešė. Tokia karšta buvo, kad reikėjo pasiekt Sibirą ir atsišaldyt,-
sako Alfonsas..
-Bet- stop. Ar tai neužmiršta?- klausiu kedendamas, regis, svarbiausią šios dienos mintį?
Šildausi Alfonso Žilio liūdna šypsena ir mintys neša gilyn.

Kelias dienas pasikrapštinėjęs popieriuose, ryžausi daryti tai, ko padaryti tikriausiai nesugebėsiu. Ne todėl, kad popierių daug, kad jie suversti bet kaip ir perskaitęs nežinau, kur juos padėti.. Didžioji to priežastis, kad bet koks darbas greit įgrįsta ir visuomet surandu pasiteisinimų, jog tai pilstymas iš kiauro į tuščią ir todėl solidžiam žmogui neverta užsiiminėti tokiais niekučiais. Bet va, atsitiktinai perskaičiau iš „Pergalės“ išplėštuose  puslapiuose V. Jakelaičio užrašus ( gal taip reikia sakyti –„užrašus“?), įvardintus „Antano Miškinio akademijos“ ir pamaniau, jog tai, kas parašyta apie poetą, galima parašyti apie kiekvieną žmogų, kurių biografijose įsmeigtas skaudžiausias pašinas- Gulagas. Beje, jeigu kas neskaitėte Vytauto Jakelaičio ką tik paminėtų užrašų arba, pavartę, pasklaidę juos, atidėjote tai padaryti kitam kartui, siūlyčiau nelaukti. Man naudinga buvo juos  ne tik perskaityti, bet ir, apsidairius aplink, ar niekas nemato ir negirdi, pasiklausti savęs – O KODĖL GI MANO UŽRAŠAI TUTĖTŲ BŪTI NŪDNESNI? Jakelaičiui, manyčiau, net buvo sunkiau- jis specialiai ieškojo žmonių, kurie su Antanu Miškiniu buvo kalėjimuose ir lageriuose ar bent jį pažino. Man atveju to daryti nereikia - ėjau per Lietuvą, norėdamas ją geriau pažinti ir žinojau, kad kiekvieną sutiktą tuo laiku žmogų, galiu drąsiai imti už rankovės ir sodinti prie mikrofono - kaip, žmogau, gyvenai? kas esi ir ar labai skauda?  Ir juo atviresnis būdavo pašnekovas, tuo labiau skaudėdavo man.. Sugrįžęs į redakciją negalėdavau tokių pasakojimų sutalpinti sunormintose radijo laidose. Tik blykstelėjimai, tik kelių minučių žmogaus gyvenimo atkarpėlės primenančios, kad žmogus dar kvėpuoja, dar yra. Ir būdavo liūdna, liūdna.. Taip kaupėsi užrašyti pasakojimai mano popierinėje. O žmonės miršta ir jų pasakojimai pasilieka neišgirsti. KĄ DARYTI?  AR NEAPVOGIAU JŲ?
    Vytauto Jakelaičio užrašai apie Antano Miškinio akademijas, regis, padeda man atsikvošėti. Dabar jau neatrodo, kad galbūt  pasakosiu apie žinomus dalykus ir todėl- ar kam tai įdomu? Man regisi, kad kur kas svarbiau daryti tai, kas reikia daryti, kad negraužtų sąžinės priekaištai. O ar sugebėsiu tai, žinoma, yra kitas dalykas, kuris atsigręžęs į mane, kalena alkano vilko dantimis, neleisdamas užmiršti, kad esu senas žmogus, todėl ir šįkart tikriausiai pradėto darbo nesugebėsiu užbaigti. Bet vis tik, kaip matote, jį pradedu ir jo pradžioje – pasakojimas apie  Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Bet ar tik?
Ir todėl, kaip sako- te padeda mums Dievas. Man parašyti, o tau, DIENORAŠTI – išlaikyti. Gal kas nors, kada nors susiras mus ir paskaitys...