Pro mokyklų langus...

Kai klausausi Alfonso ir Jadvygos Žilių pasakojimų,  atrodo, kad girdžiu daugelio panašaus likimo žmonių gyvenimus. Ir dažniausia jie kaimų ar bažnytkaimių žmonės. Šiandien gi iš savo įrašų ištraukiu kalvio dukros Jadvygos pasakojimą.

JADVYGA:   
Tėvelis tai turėjo 26 hektarus žemės. Šeimoj augome trys vaikai - Valys, Albertas ir aš. Nu, aš buvau  galbūt silpnesnės sveikatos ir mane jau tėvelis nutarė leist mokytis. 38 metais baigiau  šešis skyrius. Tada reikėdavo šešis skyrius baigti. Ir nutarė- leis siuvėja mokytis. Aš verkiu visą  naktį, kad nebūsiu jokia siuvėja. Noriu eiti į gimnaziją.
Nu ką? Nori vaikas. Reikia leisti. Bet nelengva buvo. Kaip tik 1938 metu rudenį mane jau išleido į Utenos gimnaziją.
Gimnazija dar buvo tada senų reformų- reikėjo  mokėti už mokslą. Dabar nei neprisimenu, kiek tada  reikėjo pirmam pusmety. Man atrodo, kad reikėjo 80 litų sumokėti. Nu, nei bendrabučių  jokių nebuvo. Butą  nusamdė. Man tokia lovutę padarė- medinę, mėlyną. Ir apsigyvenau pas tokius  Baranauskus Dariaus ir Girėno gatvėje..
  Ir labiausiai kas patiko? Kad  man  pasiuvo tą uniformą. Labai graži. Kepurė gi dar  kazirką turėjo.
Labai gerus turėjom mokytojus. Nepamiršiu, turėjom  mokytoją Šmegelskaitę, kuri  mums dėstė paišybą ir buvo baigusi Šveicarijoje aukštąjį  mokslą. Ir  jinai tokia  kultūringa buvo. Tai mus, mergaites, būdavo, po pamokų sušaukia. O kaip jinai estetikos mus mokė! Ir kaip prie stalo elgtis, kaip viešoj vietoj, kaip šokiuose.. Kaip su  jaunimu. Nu, nepaprastai, nepaprastai  buvo gera ta mokytoja!.. 
Na, namuose tėveliai dirbo žemę. Atvažiuoju.. Per vasarą aš irgi. Nebuvau  baltarankė. Dirbdavau. Mokėjau pjaut ir su pjautuvu – ir  miežius. Ateinu, būdavo, 12 kilometrų. Iš Utenos pėsčia šeštadienį. Ateinu po pamokų.. Ir lėkiu tai bulvių kasti,, tai vėl kokių darbų.. Padėdavau. O per atostogas- vasara  ten ir  šienas, nu, ir  viskas.. Nu, ir taip gimnazija baigiau 1947 metais.. 

*******
Taip čia man kalbėjo Jadvyga Žilienė apie TADĄ.
Ir aš  jau savo  mokyklas palikęs  TADA, bet gerokai vėliau, negu  jinai – Varėnos I vidurinę mokyklą baigiau 1958 metais. Prisimenu mokytojus ir nors mokiausi „skurdžiai“, bet blogesnio žodžio apie mokytojus negalėčiau pasakyti. Ir apie  mokyklas –ne. Apie save, mokinį – taip! Bet gal tegu  bus tai padarytą kitą kartą. Ir todėl suklustu, kad galbūt  pagarba mokytojui visuomet  nesikeičiantis dydis: MYLIM, GERBIAM,  SAUGOM. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Galbūt yra nuolatinis kalbėjimas apie mokytojus, mokinius, mokyklą. Net ir mano raidukės  A ir B mėgėjos apie tai pakalbėti

A:
Girdėjai patarlę, esą
Vedžioja visą žmogų jo galva.
Sakyki, ar ir dziedulį, sese?
Šiandieną apie mokytojus paisto
Ir nežinau, tikėti juo ar ne..

B:
Tikrai kad „paisto“. Bet ar vienas jis?
Visi mes paistom ir dažnai
Kairė nežino dešinės.
Ne tas gyvenimas, kiti laikai
Ir atmintis ne ką  padės -
Kaip buvo, jau nebus, sesule.
Ir reikia džiaugtis dėl dziedulio
Kad  neužmiršta  skaudintis mokyklų reikalais...

Matyt, raidės A ir B net nežino, kaip tas skausmas atrodo. Jis visur- ir tuomet, kai nori pritarti mokytojams, ir tuomet, kai esi su mokiniais. Net ir tuomet, kai ateini tėvų namuose ar publikoje.
Visur nesusikalbėjimas. O kaip tai  atrodo galbūt  geriausia pailiustruotui citatomis. Jų čia ne tiek daug bet, sakyčiau, nesusikalbėjimo atmosferą perteikia gerai. Žemiau užrašytos citatos atsirado, kai sausio pabaigoje (2007m.)  buvo išgirsta, kad, girdi, mūsų mokytojai dabar taip užiminėjami darbais, kad „greit mokytojams bus pavesta priiminėti gimdymus“  Ir va, kai kurie atsišaukimai iš publikos.   

*************
1.mūsų politikai iš tarybinio meto pripratę visas skyles kamšyti mokytojais .Ypač provincijoje.
2.Mokinys turi daugiau teisiu nei Anglijos karalienė Anglijoj... Šių laiku mokiniai neturi nei moralinių, nei kitokių ribų. Mokytojų darbas mokyti, mokinių pareiga-mokytis. (studentas)
3. Buvo gydytojai dabar mokytojai. Bet kuo garsiau rėki, tuo greičiau reikalai gerėja. O kas tyli...
4 patys blogiausi ir neklusniausi vaikai auga mokytojos ir policininko šeimoje. tiek vienas tiek kitas tiek užsiėmę svetimų auklėjimu, kad nebeturi kada užsiimti savais....
5.Nereikia čia jau taip susireikšminti tiems mokytojams, pastaruoju metu mokyklose yra labai daug vidutinybių. Mokytojai nevengia (tiksliau spaudžia mokinius) kad jie mokytųsi papildomai ir jiems prie algos pridėtų vokelyje, tai jau vyksta visose mokyklose, gal išskyrus kaimuose.
6 Tik kova, nesitaikstymas - streikas gal ką pakeistų.
7.Galvojat kad jaunimas eis dirbti į mokykla? Susens esantieji ir dar viena sritis Lietuvoje sunaikinta.
8. Geriau būk kalėjimo prižiūrėtojas...(per.- negu  mokytojas)
9 RASA: Dauguma jūsų, pedagogai, savo darbą dirbate toli gražu ne taip, kaip derėtų. Jūs nesugebate pereiti į kitą lygmenį, tapti vaikams draugu, vedliu, autoritetu. Norite tik komanduoti kaip avinų pulkui. Deja, ponai, žmonės dabar auga kitokie, laisvesni. Todėl ir verkšlenate, gavę iš mokinių neigiamą reakciją. Tikrai to nesakau apie visus mokytojus, bet tokių dauguma.
O dėl darbo krūvio. Mano klasės auklėtoja sugebėdavo aplankyti namuose visus auklėtinius, pažinojo jų tėvus. O kiek organizuodavo ekskursijų (už Lietuvos ribų). 6-oje klasėje važiavome į Kijevą.( Mokyklą baigiau 1986 m).
O dabar vaikams net Kalėdinį vakarą tingi organizuoti.
10.idėja:  Dabar nepilnamečių nėštumas įprastas reikalas. Atėjo laikas gimdyt - čia pat klasėj pagimdo, mokytojos padedama - ir vėl į mokslus.
11.Mūsų visuomenės tragedija, kad pamiršome Žmogų, tačiau ėmėm garbinti jo Didenybę Pinigą. Pinigai, pinigai, pinigai... Kai Mokytojas buvo pasišventęs savo darbui, o ne piniginės storinimui, mokiniai jį gerbė.
12.Dabar patriotais-idiotais niekas nenori būti. Valgyt nori, normalaus busto, normalių atostogų...kaip ES piliečiai. Ar mes neturim teises reikšti nepasitenkinimo?
13 Mokinys- tai ne pašto dėžutė, į kurią galima įmesti laišką su tam tikru kiekiu žinių. O būtų labai puiku, nes tikriausiai mažiau tokių beraščių būtų.
14.Kol tėvai bus buki, mokyklose bus tiesioginis bardakas. Jokios pagarbos vyresniam žmogui. Tik patyčios. Ar tai ne mūsų auklėjimas? Mūsų vaikai-tai mūsų veidrodis. Gal pagaliau pradėkim auklėti savo atžalas padorumo, nuoširdumo ir skiepykim pagarbą kitiems. Man atvirai ir nuoširdžiai gaila šiuolaikinių mokytojų.
15.Gimnazistė pradės per pamokas gimdyt, kas priims kūdikį? Be abejo, mokytoja! Juk taip, o ne kitaip ir bus.
16.Dirbu mokykloje jau 20 m. ir tikrai profesijos į kitą nekeisčiau. Galbūt esu nepataisoma optimistė, bet yra taip, kaip yra. Aišku, kad skaudu, kai ant tavęs visus šunis karia, bet mokinių akyse visada stengiuosi išlikti iškelta galva. Ar mokiniai mane myli? Nežinau, bet gerbia tikrai, nors už akių... kas ten žino. O pinigai... manau, kad žmogui niekada nebus gana. Ir būdamas geras specialistas nesi garantuotas už žinių kokybę, todėl kartais pamąstai:,, O gal tik tiek ir vertas mano darbas?"
17. Jolanta: Dirbu jau 14m, esu patenkinta savo darbu. Myliu vaikus ir jie myli mane. Daug keliaujam, ruošiam renginių, rašom projektų,-iš jų gaunam daug lėšų, įsigyjam priemonių. Ir neprašom tėvų lėšų, nei niekieno. Ir prie ko čia "sunku", visi darbai reikalauja pasiaukojimo, pasišventimo, o ne dejonių.    *******
Vėl prisimenu, ką apie savo mokytojus ir mokslus kabėjusi Jadvyga Žilienė ( Grašytė). Neiškentė nepasakęs žodelių apie savo mokytoją iš TADA ir  jos vyras  Alfonsas  Žilys.
- Keturias klases baigiau. Mano mokytojai taip jau pavertė, kad tikras buvau patriotas.. Neklausiau nieko šitų visų.. Ir paskum, kai antrąkart rusai užėjo, pradėjo vežt ir mano mokytojus. Mano akyse išvežė. Vagonuos suvarė vaikus ir vežė. Ir išvežė mano mokytojus.
- Tikiu, kad jau mokytojo nėra. Jis mūsų neišgirs, bet kiti gal žmonės išgirs vardus, pavardes
- Mokytojų? Černeckis, Černeckienė,- tuoj pats atsiminė Alfonsas.