Peizažo eskizas

Bičiuliai bara, kad nemoku rašyti dienoraščio.
- O ką aš moku?- ir klausimas ne toks kvailas, nes viską, arba beveik viską, ką  lig šiol esu padaręs, dabar daryčiau kitaip ir suprantu, kad gal geriau. Bet niekam to nereikia, o labiausia -  man  pačiam. Dabar dažniau esu TEN, kur BUVAU, negu ČIA, kur ESU.
Šiandieną vėl lyg būčiau svečiuose pas Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Ir vėl iš 1940-41 metų Alfonso atsiminimų, kitaip tariant iš

TADA:
- Nu, kariuomenėn jau šaukia. Buvau nuėjęs kariuomenėn stot..
- Brolių kariuomenėn?
- Aha. Stot buvau nuėjęs. Ir labai buvo įdomu, kad moterys priėmė nuogus. Nu ir ką? Stojau. Paskum gaunam ant durų užklijuotą raštelį - neit armijon. Ant savo namo durų, kad  nestot, neit į armiją... Na, ir mes pradėjom slapstytis.
... Karas kyla su vokiečiais. Ir užėmė vokiečiai. Vokiečiai užėmė. Vermachtas. Čia kita  kariuomenė jau. Nu, ir kaip nėjau tenai, tai neisiu ir šiton. Žinoma,  turėjau pažintį su viršaičiu, su viršininku policijos. Patarė, kad neit.. Buvo vokiečiai atvažiavę keliskart.. Neieškojo, kad taip verst ar ką. Atvažiuoja, paklausia kur sūnus.
- Kariuomenėn gi išėjo..
Nu, apsisuka ir išeina. Taip nevertė. Paskui įsakymas išėjo. Kieno tėvai seni, daugiau 50 metų... Jeigu vienas tik darbininkas, tai palikt kaime. Reikalinga kariuomenei ir duona, ir viskas. Uždirbt reikia.
- Motinos vardas?- paklausiau
- Emilė. Tėvelio vardas Antanas,- pirmą kartą atsiliepia Alfonso žmona Jadvyga.
- Jos tėvelis mano krikštatėvis buvo. Tai mes visų laikų susieidavome. Netoli gyveno. Tėvai buvo draugai.. Jos tėvelis kalvis buvo. Arklius kaustydavo..        ***

... IR DABAR.
Kiek daug  laiko praėjo nuo TADA
Ir  va, atsimenu prieš keletą dienų Delfi paviešinta Vytauto Radžvilo citata. Išgirskim:
Neatsakingai – bet kur ir bet kada – švaistantis reikalavimais atlyginti okupacijos metų nuostolius jie savaime nuvertinami, sumenksta politinis jų svoris ir reikšmė. Taip yra sudaromos palankiausios sąlygos šio klausimo bijančiai Rusijos valdžiai įtikinėti save ir kitus, kad taip Lietuvos keliami reikalavimai skirti tik jau minėtam „vidaus vartojimui“, tad į juos neverta kreipti dėmesio.
Man atrodo, kad reikia apgailestauti, jog panašūs dalykai literatūros svetainėse neužkliūva. Ir  bendrai- jose atsiribojama nuo politinio šalies gyvenimo, kaip kokios raganos, nors jos naguose esame  visi   
Mano ištikimiausios A ir B  pabandė pasigalynėti su šia citata. Suprantu, kad reikia didesnių pajėgų tokioms galynėms, bet kaip jau yra taip yra. Norisi, kad  kuo daugiau žmonių –ir ypatingai  jaunų- nebūtų  abejingi šalies  politiniam gyvenimu:

A:
Gražus jo vardas -Vytautas.
Ir pavardė bajoriškai kilni, bet būt geriau,
Jeigu ne Radžvilas, o Radvila...
Vis laisvas nori būti, bet žiūriu - ir jis
Vergauja , nežinodamas kur pasidėti.
O gal tai  filosofo paskirtis -
Nei sau, nei savo priešui netikėti,
Bet mokyti kitus kaip kas tyrėtų būti.

B:
Puiku, kad tau tokie dalykai rūpi -
Bet tiesą sakant, kaip jie gali nerūpėti?
Už okupacija ir  Dievas verčia atsiteisti
Bet kai ir čia jau kvepia pinigai –
O Viešpatie,  atleisk-
Vėl kraujo puotai ruošias žulikai.
Aš neskubu į šitą žiaurią puotą
Ir savo mirusiųjų  niekam NEparduodu.
Ir  neperku, beje, kai Rusijoje Čičikovas.
Bažnyčias stengiuosi išsaugoti šventas...

Aš iš tikrųjų  būčiau laimingesnis, jeigu, sakykim, visa Rusija kurią tai dieną savo cerkvėse paaukotų mišias už sovietiniais metais Lietuvoje nukankintus žmones. Tokioje maldoje pasaulis būtų kilstelėtas  arčiau Dievo, o pinigai... Šiuo atveju mano supratimu tai reiškia paieškas Čičikovo, kuris supirktų  mirusiųjų sielas.