Ir TODĖL, KAIP SAKO, TE PADEDA DIEVAS

Kelias dienas pasikrapštinėjęs popieriuose, ryžausi daryti tai, ko padaryti tikriausiai nesugebėsiu. Ne todėl, kad popierių daug, kad jie suversti bet kaip ir perskaitęs nežinau, kur juos padėti.. Didžioji to priežastis, kad bet koks darbas greit įgrįsta ir visuomet surandu pasiteisinimų, jog tai pilstymas iš kiauro į tuščią ir todėl solidžiam žmogui neverta užsiiminėti tokiais niekučiais. Bet va, atsitiktinai perskaičiau iš „Pergalės“ išplėštuose  puslapiuose V. Jakelaičio užrašus ( gal taip reikia sakyti –„užrašus“?), įvardintus „Antano Miškinio akademijos“ ir pamaniau, jog tai, kas parašyta apie poetą, galima parašyti apie kiekvieną žmogų, kurių biografijose įsmeigtas skaudžiausias pašinas- Gulagas. Beje, jeigu kas neskaitėte Vytauto Jakelaičio ką tik paminėtų užrašų arba, pavartę, pasklaidę juos, atidėjote tai padaryti kitam kartui, siūlyčiau nelaukti. Man naudinga buvo juos  ne tik perskaityti, bet ir, apsidairius aplink, ar niekas nemato ir negirdi, pasiklausti savęs – O KODĖL GI MANO UŽRAŠAI TUTĖTŲ BŪTI NŪDNESNI? Jakelaičiui, manyčiau, net buvo sunkiau- jis specialiai ieškojo žmonių, kurie su Antanu Miškiniu buvo kalėjimuose ir lageriuose ar bent jį pažino. Man atveju to daryti nereikia - ėjau per Lietuvą, norėdamas ją geriau pažinti ir žinojau, kad kiekvieną sutiktą tuo laiku žmogų, galiu drąsiai imti už rankovės ir sodinti prie mikrofono - kaip, žmogau, gyvenai? kas esi ir ar labai skauda?  Ir juo atviresnis būdavo pašnekovas, tuo labiau skaudėdavo man.. Sugrįžęs į redakciją negalėdavau tokių pasakojimų sutalpinti sunormintose radijo laidose. Tik blykstelėjimai, tik kelių minučių žmogaus gyvenimo atkarpėlės primenančios, kad žmogus dar kvėpuoja, dar yra. Ir būdavo liūdna, liūdna.. Taip kaupėsi užrašyti pasakojimai mano popierinėje. O žmonės miršta ir jų pasakojimai pasilieka neišgirsti. KĄ DARYTI?  AR NEAPVOGIAU JŲ?
    Vytauto Jakelaičio užrašai apie Antano Miškinio akademijas, regis, padeda man atsikvošėti. Dabar jau neatrodo, kad galbūt  pasakosiu apie žinomus dalykus ir todėl- ar kam tai įdomu? Man regisi, kad kur kas svarbiau daryti tai, kas reikia daryti, kad negraužtų sąžinės priekaištai. O ar sugebėsiu tai, žinoma, yra kitas dalykas, kuris atsigręžęs į mane, kalena alkano vilko dantimis, neleisdamas užmiršti, kad esu senas žmogus, todėl ir šįkart tikriausiai pradėto darbo nesugebėsiu užbaigti. Bet vis tik, kaip matote, jį pradedu ir jo pradžioje – pasakojimas apie  Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Bet ar tik?
Ir todėl, kaip sako- te padeda mums Dievas. Man parašyti, o tau, DIENORAŠTI – išlaikyti. Gal kas nors, kada nors susiras mus ir paskaitys...