Ar reikia akcentuoti, jog čia esu ar buvau, jeigu labiau panašu, kad esu visur ir visuose laikuose. Tereikia tik prisiminti.

Šiandien – antras rinkimų į Seimą turas. Pirmą kartą į juos nenueisiu. Apkarto iki gyvo kaulo ir kiekviena iš partijų ar judėjimų, ir teisėsauga, ir prezidentė, dar prieš rinkimus diplomatiškai paprašiusi už ką nebalsuoti. Velniop šitokią  muziką – juolab žinant, kad vagių nesumažės, o patys įžymiausi taip ir liks  besišypsantys  tokiai demokratijai.
Kiti gal papriekaištaus – ką? atsisveikini su savimi kaip pilietis?
Gal  dar ne. Tik tokiu būdu savo pilietiškumo nenoriu reikšti seimūnų šikinykuose. Vis dėlto geriausiai  jaučiuosi būdamas pirmiausia žmogumi.

Kvailių  daug, bet blogiausia , kad jų skaičiuje ir aš. Noriu tapti atomine jėgaine: noriu —šviečiu, noriu — sprogstu.

Ne taip seniai  Rašyk erdvėje susitinku  su TOM KOM  POTU, bet ir kaip skaitytojas, ir kaip komentatorius, ir kaip Žmogus  susilaukė  didžios pagarbos. Apie kūrybą jo nekalbu;  kalbu  apie  kur kas sunkesnius  dalykus, savyje išugdytus.
Dėkui, Žmogau, kad  visuomet ateini padėti, kažką gero surasti ir pasakyti.

Nesmagu, kad pasiliekame  be  Aivaro poezijos. O kad nematau jo tarp administratorių — tiesiog džiaugiuosi. Tai  ne tik aukštesnio intelekto, bet ir proto nemenkas požymis. Geriau Diogenu būti statinėje, negu be savos šviesos mėnuliu danguje...

Lyg jau laikas būtų iš čia išnykti, bet, pasirodo, kad ne taip paprasta. O maniau, kad norkotikais iki šiol neužsikrėtęs... Iš tikrųjų: nesakyk- op!

Ne, Algirdo, Dalija neperskaičiau.
Galėčiau pasiteirauti, bet irgi neklausiu...
Bandau parašyti tau piktoką eilėraštį, kad tavo planas  sėkmingiau vyktų -  greičiau užmiršti vieni kitus, bet jovalas gaunasi. Gal todėl, kad to nežadu daryti.
Na, o komunistinę statybą tęsiu ir man ji, pasirodo, padeda. Kažkaip ramesnis pasidariau, bet ir prie jos būdamas nepateisinu tavo kūrinių išbraukimo.. Toks, pasak tavęs, susinaikinimas, man visiškai nesuprantamas.
Taigi gali pykti, gali ne, bet šitokio supratimo aš visai nežadu keisti, atsisakyti. Per tuos trejus tavo buvimo žž metus neblogai žinau, kad jie daug kam reikalingi. Man taip pat. 
Regis, dingtelėjo galvon mintis, vietoje eilėraščio įkelti šį laišką Rašyke. Gal taip ir padarysiu, jeigu  eilėraštis nenorės paklusti man.
Taigi būk, žinoma, kaip tau  geriau, bet tuomet netrukdyk  mums  būti, kaip  mums geriau - be bent kiek greitesnės užmaršties. Nemanau, kad savo mintimis toks vienišas.
O tas eilėraštis - šlamštas  buvo pradėtas taip:

Turbūt kepurės nenešioji,
Bet šį kartelį užsidėk ,
Prispauski prie galvos, kad nenupūstų vėjai
Ir... bėk.

Sakai, taip bus geriau.
Tačiau vienatvė, daktare, ne vaistas,
Atleisk, geriau nebus.

Išvykau į tylos valandėlę

10.
    Europos futbolas baigiasi.
Gera buvo paspardyti. O kai kada net įspyrti.
Liūdniau, kai pats gaudavau į kailį.
Nepykit, ispanai, šiandien būsiu italų rinktinėje.

9

  Užverčiu puslapį su įrašu, kuris išsilaikė ilgą savaitę
 
  Čia ar kitur, bet kažkur reikia numirt.
  Liūdnos dienos. Labai.
  Taigi šiandien jį užverčiau, pamatęs iš po Joninių nakties ateinantį Senamadžių su Gunta. Ką gi, paklausysiu, kokią giesmę pagiedos.
Aha, regiu, su dalgiu ant peties, panašiai kaip P. Širvys. Tad neliko abejonių, kad giedos Senamadžius.