6.

  Nesmagu, bet „Negražios pelėdos“ rašymas dar vis nepajuda iš vietos. Gabrielius dėl to manęs nepagirtų, nes vis dėto tai jo parašyta: Linkiu, kad darbas būtų baigtas, kuo pats - net neabejoju.
  Ech Gabrieliau! Kiek daug žmogaus dienoje dalykų, kuriuos tik pačiupinėjus laiko neužtektų, o aš kasdien po dvi valandas vien tik  futbolą „žaidžiu“. Dar rūpi Sigitos lemties reikalai. Ten irgi skauda.  Šį tą užrašinėdamas skaitau jos „ Pavėlavau“. Net  manau, kad  jį reikia atsinešti čia, kad tarp kitų dienos darbų neužsimestų.   

Ėjau kalbėt, bet ar girdėjai?
aš išsakiau tai,
ką norėjau.
Juk pūtė
vėjas
ten, kur aš stovėjau,
aplink šimtai tylų plazdėjo,
o aš kalbėjau,
man reikėjo..
...
Ėjau gedėt, bet verkti negalėjau.
juk aš žinau,
tu to norėjai,
ir pūtė
vėjas
ten, kur aš stovėjau,
aplink šimtai tylų ilsėjos,
kartu su jom
ir tu ilsėjais.
....
Tarp pirštų šildžiau paslaptis septynias tavo,
kol senos tuopos saulę užliūliavo,
kol geso gaisas paskutinis,
kol tirpo baltas ilgesys krūtinėj,
aš tartum rožinį kalbėjau:
švelnumas,
rūpestis,
ir meilė,
ranka, rykštelės niekad neturėjus,
teisingas žodis,
jei sunku – petys,
ir išmintis 
lyg švyturys,
dar šiandien
kelią rodąs.
....
Ėjau kalbėt, žinau, girdėjai.
Aš išsakiau
tiek, kiek gulėjo
neišsakytos meilės tau,
nes kažkada
skubėjau.
....

Trim lapkričiais
pavėlavau...
--------------------------

  Klausi, ar ilgai dar sklaitysiu?
  Nežinau, Gabrieliau.  Pirmąjį jos "Atsiprašau", skaičiau gal dvi savaites  ar net ilgiau...

5.

  Ir vėl žvilgčioju į laikrodį.
  Kvailybė!
  Per visą  savo „trumputį“ gyvenimą gal du - tris, kartus buvau išbėgęs į futbolo aikštelę ir tiek pat kartų spyręs  į kamuolį, o dabar įsitikinęs, kad  ne viena komanda - jeigu  nori laimėti - negali apsieiti  be manęs. Taip buvo  su Rusija. Laimėjo. Taip buvo su  Ukraina. Laimėjo...  Taip šiandien  bus  su Čekija. Laimės.
  Labai norėčiau padėti Lenkijai, bet... моряки подруг не забывают

4.

  Dėl vakar.
  Jis gerokai kitoks, negu pranašauta. O ir saulė pašvietė.
Bet man, atėjus prie užrašų, labiausiai reikėjo rudens. Vėlyvo. To, kuris po Visų šventų ir Vėlinių. Tikėjausi išgirsti kažką savo – nesavo ir, užrašęs, pridėti prie Harker eilėraščių. Tai būtų buvęs aštuntasis. Jie ten tokie, kad vienas iš Ž. Žolės  svetainės kūrėjų, paskaitęs priešpaskutinį „Harker (6)“ pasakė: 
  – Žmogus parašė įdomiai. Apie ką?
  Jam tarstelėjo:
  – Perskaitykit Harker eiles ir bus aišku apie ką rašoma.
  Anas atsiliepė:
  – Perskaičiau kas parašyta, ko dar.
  Ir štai priėjo trečiasis
  – Atleisk jam Viešpatie, jis /vėjas/ nežino ką daro..
  Aš, regis, irgi nevisai  suvokiu, ką darau, bet septyni „parašymai“  jau yra.  Bet svarbiau, kad nuo savęs  jie manęs  neatgraso. Tai gal ne taip svarbu, kai kiekvienas turime svarbesnių ir svarbiausių dalykų. Bet man miela, kad tie „ „užrašymai“  nuo savęs manęs  neatgraso. Todėl ir to rudens, to vėlyvojo,  apie kurį sakiau, reikia.   

Čia jau ne kapinės
Bet vėjas negesina jų –
Visų Šventų ir Vėlinių  švieselių..
Giliai, net po akių  vokais –
Jos dega , mainosi,
Pasiųsdamos į sielą peno...

  Regis, kad taip (ar labai panašiai) atrodys „Harker (8)“ „užrašymo“  pradžia. Beje, jaučiu, kad turint jų daugiau, galima būtų talpinti po antrašte „Harker užrašymai“, šitaip patikinant, kad autorius nepretenduoja į aukštos prabos poeziją, bet ir nenusiteikęs mėtyti į šiukšlių dėžes.

3.

    Prisiminiau sapną. Net du. Abu be didesnio ryškumo. Pirmame susitikau su generolu Pranu Petroniu. Lyg  iš Amerikos sugrįžęs.. Šiltas, geras, nuoširdus kupiškėnas buvo.  Beje, buvo. O gal ir – ne, gal ir dabar yra, nes juk ir pats įsitikinęs, net ir čia  spėjęs užrašyti, kad kiekvieno žmogaus mirtis TIK  įvykis pakeliui, nes jo kelionė, susitikus su ja, nesibaigia.
  Pr. Petronį esu sapnavęs ne vieną kartą. Net ir bandęs parašyti apie jį bet – kaip ir kitais neretais atvejais – irgi nesėkmingai. Bet iš tikrųjų,  ar galiu pasakyti, kad šis žmogus man miręs, jeigu jaučiu jį? Netgi suvokiu, kad reikia padėkoti likimui, jog teko jį pažinti, pabendrauti, dirbti po vienu stogu ir, atsiminus daug ką,  atsiprašyti... O jeigu dar tiesiau ir šviesiau, tai šis žmogus man arčiau dangaus, nesu, sakykim, kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
  Keista?
  Bent man – NE.   
  Antras  sapnas toks, kad štai dabar net kilstelėjau pasižiūrėti iš savo Pastriekės  departamento pro pietinį langą viso jo kiemo būtį – su Vydmantu jau nemažai metų esame sodo kaimynai, nutolę  tik per tvorą, bet niekuomet neteko girdėti, kad jis žvejys.  Ir štai sapne matau, kai po nesėkmingo metimo, jo spiningo valas apvijo jį gausiomis vijomis, drūtai pririšdamas prie paežerės medžio.  Smagu, kad tai tik sapnas ir vis dėlto:
  - Vydmantai, jeigu tiki, kad sapnai pildosi, tai pasisaugok, nes besisaugantį ir Dievas saugo, - pašaukiu mintyse, o po kurio laiko, jau suradę Harker eilėraštį „Pavėlavau“, skaičiau:

Ėjau kalbėt, bet ar girdėjai?
aš išsakiau tai,
ką norėjau.
Juk pūtė
vėjas
ten, kur aš stovėjau,
aplink šimtai tylų plazdėjo,
o aš kalbėjau,
man reikėjo...

  „ Močiutei. Vakar aplankiau pirmą kartą, trys vardo raidės ant antkapio. Dabar jau nebeapgaudinėsiu savęs, jau žinau“.

        harker, 2007 m. lapkričio 3 d.

2.
    Jau vakar mintyse bariau save, kad negerai, jog pasidaviau „Rašyk“ dienoraščių įtaigom ir todėl mano dienoraštis atrodo ne taip, kokį norėčiau. Girdi, senatvė nuo to nepasidarė jaunesne, o prie jaunimo irgi nepritapau, ir net tikinėjau save (vakar), kad  nuo šiol, tai yra nuo birželio 10 d. dienoraštį rašysiu  pagal senovinį jo suvokimą.
  O naktį lijo. Turbūt, kaip suvokiu, ašaromis kroatams  pralaimėjusių  škotų futbolininkų ir sirgalių. Atrodo, kad lietaus nepritrūks ir dienai. Dabar jau po 04:00 val. Po pusvalandžio tekės saulė, bet tai padarys už debesų, kurie per visą Balsių dangų nepalikę nė vienos properšos jos  spinduliams švystelėti.
Dabar gi einu prie Harker eilėraščio „ Pavėlavau“, kurį pirmą kartą perskaitęs (2007 m.  lapkričio 6 d.) parašiau:
„Va, galvoju, kokia Lietuva savo atmintimi turėtų būti. Jautru, harker ir labai labai  nuoširdu. Labai."

    Mintis neišsiplėtė, nes jau ir anksčiau manyta, kad  neblogai  būtų, jeigu sugebėčiau sukaupti  arčiau vienas kitos išmėtytus daiktus, kurie, nepaisant kokia bebūtų jų vertė,  bet jie mano ir todėl, manau, neteisinga paskandinti užmarštyje. Šiandieną ši mintis vėl  šmėstelėjo  ir aš  užrašiau:
 
        PAKELIUI į 75
        (1939 – 2014)

  O  netrukus  dienos varduvininkas Galindas šyptelėjo:
  – Nieko naujo po šią saulę, bet pirmyn, Pranuci.
  – Sakai, nieko  naujo? Tai kad  ne visai.
  – Ai, taip priimta sakyti. O kas tau užkliuvo mano žodžiuose?
  – Kai po dviejų metų, taigi savo jubiliejiniuose šiukšlinėsiu po birželio 10 d., tai akivaizdu, kad sekmadienio mišios nerūpės. Bus eilinė darbo diena- antradienis . Net ir saulė tekės minute vėliau. Leisis irgi ne kaip šiandien, o anksčiau ir dienos ilgumas  sumažės keliomis minutėmis.
  – Juoktis,  ar ką daryti?- atidžiai į veidą pažvelgė Galindas.
  – Sufleriai, kaip ir kuštukai, namus  gadina. Elkis, kaip patinka, o  mano reikalas užrašyti, ką  matau. Taip reikalauja  tema: Pakeliui į 75“.
  – Betgi iš kur toks įsitikinimas, kad tiek sulauksi?
  – Dėl to nesijaudinki, mielas varduvininke. Kiekvieno žmogaus mirtis irgi tik  pakeliui.
  – Tik?
  – Manau, kad TIK, nes žmogaus kelionė,  susitikus su ja, nesibaigia. 
  – Tai gal netrukdysiu, - užsidedamas ant  galvos lengvą kaip nosinaitė vasaros  kepurėlę, pasakė Galindas ir, padavęs ranką: – Laikykis,  Pranuci. Žinau, kad seni žmonės nerangūs ir net  mirti tingi...

Septyni metai ir viena diena...
Taip, mama, ir nuo motinų mirties datų laikas  greitai praeina.

Vyko konkursas, kurio esmė, lavinti lietuvių kalbą ir prisiminti
seniai nevartotus žodžius. Uždavinys: parašyti kūrinį, kurio visi
žodžiai prasidėtų viena raide. Čia vienas rašinys.

Prano penktadienis

Pasirodė pirmieji prabudusio pasaulio požymiai. Pakelėj prasiskleidė
pienės, prasikalė pušų pumpurai, pakvipo pakalnutės. Pasigirdo
praskrendančių paukščių plazdėjimas. Prasidėjo penktadienis.

Pabudo penkiasdešimtmetis Pranas - praeity puskarininkis, padėkom
pagerbtas, pagyrom paliaupsintas. Pasiraivė, pasirąžė, prasimerkė,
pasikasė praplikusį pakaušį, pasitaisė paklodę, pakišo pižamą po
pagalve. Paskui pasišokinėdamas puolė praustis. Pusryčiams paragavo
pyrago, pasiėmęs puoduką prisipylė pieno - pasigardžiuodamas pagėrė.
Po to paskaičiavo pinigus - pagalvojo pavažiuoti Pasvalin.
Pavaikštinės po pavasariu pakvipusį Pasvalį, pasigrožės.

Pusvalandį Pranui pagalvojus, pakeleivinga pana pasitaikė - pavėžino
Pasvalin. Pakely pas pusseserę Petrutę pasisvečiavo - pradžiugo
pensininkė Petrutė, pamačiusi pusbrolį Praną, parodė proanūkio
paveikslą, paplepėjo, pietumis pavaišino. Prisikirtęs pas Petrutę
pupelių pomidorų padažo (Petrutės penktadienio patiekalas), patraukė
Pranas pas pulkininką Povilą. Pasišnekučiavo, po pakvipusį pavasariu
parkelį pavaikštinėjo. Pulkininkas Povilas pavaišino poniškais
papirosais (poniški papirosai - pulkininko pasididžiavimas). Paskui
Pranas paprašė pulkininko Povilo pavėžėti prekyvietėn. Po prekyvietę
Pranas pavaikštinėjo, pasiderėjęs pirko parūkytą paršelį. Paršeliai
prekyvietėje penktadieniais pigiai pardavinėjami. Pas Petronėlę
pigiausiai. Pinigų Pranas pasiėmęs - palto plyšin pasikišęs.
Penkiasdešimt - paršeliui, penkiolikos pakako paplotėliui, pora
pasiliko paštetui. Prisipirko prisipirko...

Pavakary Pranas, pailsęs, pavargęs, parkeliavo. Padėjo prekes
priemenėj, peilį pagalando, paršelio pasipjaustė, paplotėlį padaže
padažė, paštetu patepė, paskui puodą pakaitė - pačepsėdamas
pavakarieniavo. Prisprogęs, pilvą prikišęs, plikę paglostęs, prigludo
prie pasvirusios pušelės, pasižvalgė po priaugusią piktžolių pievelę,
pamąstė pjauti priaugusias piktžoles - pikta pasidarė. Pabandė
piktžoles pamiršti. Pliūptelėjo praeities prisiminimai: pasvajojo,
prisiminė pirmąją pamiltą paną Pauliną, pirmąją pabučiuotą panelę
Patriciją - pirmiau parako Pranui pakako - pirmasis Pasvaly! Po
paraliais - praslinko penkiasdešimt... penkiasdešimt pavasarių
pergyventa...

Paseno Prano panos - poniom pasivadino. Pamiršo Praną, pamiršo
pirmuosius pabučiavimus, pirmuosius pažadus - papilkėjo penktadieniai,
paseno, pakumpo pats Pranas. Praeity pasiliko puskarininkio
perspektyviniai penkmečio planai. Parymojęs, pasvajojęs, prisiminęs
praeitį, pižama persirengė, padėjo praplikusį pakaušį prie pagalvio -
prisnūdo. Pasaulis pavakary pavargęs prisidėjo prie Prano poilsio.
Palinkėkime penkiasdešimtmečiui Pranui - praeity puskarininkiui,
padėkom pagerbtam, pagyrom paliaupsintam - poilsio.

Keisti dalykai, bet kuo senyn, tuo arčiau savo lopšio. Ir jo reikalai darosi reikšmingesni. O gal tai sukvailėjimo vienas iš aukštesnių požymių?

Daržininkai žino, kad kirminas, sugriaužęs augalo šaknis, nežino, kad jis pražūdė augalą. Jaučiasi sotus ir tuo džiaugiasi. Panašu, kad pas mus gi, Rašykuose, kirminai jaučiasi netgi galiūnais - jie ne tik sotūs, bet ir žino, kad pražūdo augalus.