Pakeliui į 75

4.

  Dėl vakar.
  Jis gerokai kitoks, negu pranašauta. O ir saulė pašvietė.
Bet man, atėjus prie užrašų, labiausiai reikėjo rudens. Vėlyvo. To, kuris po Visų šventų ir Vėlinių. Tikėjausi išgirsti kažką savo – nesavo ir, užrašęs, pridėti prie Harker eilėraščių. Tai būtų buvęs aštuntasis. Jie ten tokie, kad vienas iš Ž. Žolės  svetainės kūrėjų, paskaitęs priešpaskutinį „Harker (6)“ pasakė: 
  – Žmogus parašė įdomiai. Apie ką?
  Jam tarstelėjo:
  – Perskaitykit Harker eiles ir bus aišku apie ką rašoma.
  Anas atsiliepė:
  – Perskaičiau kas parašyta, ko dar.
  Ir štai priėjo trečiasis
  – Atleisk jam Viešpatie, jis /vėjas/ nežino ką daro..
  Aš, regis, irgi nevisai  suvokiu, ką darau, bet septyni „parašymai“  jau yra.  Bet svarbiau, kad nuo savęs  jie manęs  neatgraso. Tai gal ne taip svarbu, kai kiekvienas turime svarbesnių ir svarbiausių dalykų. Bet man miela, kad tie „ „užrašymai“  nuo savęs manęs  neatgraso. Todėl ir to rudens, to vėlyvojo,  apie kurį sakiau, reikia.   

Čia jau ne kapinės
Bet vėjas negesina jų –
Visų Šventų ir Vėlinių  švieselių..
Giliai, net po akių  vokais –
Jos dega , mainosi,
Pasiųsdamos į sielą peno...

  Regis, kad taip (ar labai panašiai) atrodys „Harker (8)“ „užrašymo“  pradžia. Beje, jaučiu, kad turint jų daugiau, galima būtų talpinti po antrašte „Harker užrašymai“, šitaip patikinant, kad autorius nepretenduoja į aukštos prabos poeziją, bet ir nenusiteikęs mėtyti į šiukšlių dėžes.