Pakeliui į 75

    Mintis neišsiplėtė, nes jau ir anksčiau manyta, kad  neblogai  būtų, jeigu sugebėčiau sukaupti  arčiau vienas kitos išmėtytus daiktus, kurie, nepaisant kokia bebūtų jų vertė,  bet jie mano ir todėl, manau, neteisinga paskandinti užmarštyje. Šiandieną ši mintis vėl  šmėstelėjo  ir aš  užrašiau:
 
        PAKELIUI į 75
        (1939 – 2014)

  O  netrukus  dienos varduvininkas Galindas šyptelėjo:
  – Nieko naujo po šią saulę, bet pirmyn, Pranuci.
  – Sakai, nieko  naujo? Tai kad  ne visai.
  – Ai, taip priimta sakyti. O kas tau užkliuvo mano žodžiuose?
  – Kai po dviejų metų, taigi savo jubiliejiniuose šiukšlinėsiu po birželio 10 d., tai akivaizdu, kad sekmadienio mišios nerūpės. Bus eilinė darbo diena- antradienis . Net ir saulė tekės minute vėliau. Leisis irgi ne kaip šiandien, o anksčiau ir dienos ilgumas  sumažės keliomis minutėmis.
  – Juoktis,  ar ką daryti?- atidžiai į veidą pažvelgė Galindas.
  – Sufleriai, kaip ir kuštukai, namus  gadina. Elkis, kaip patinka, o  mano reikalas užrašyti, ką  matau. Taip reikalauja  tema: Pakeliui į 75“.
  – Betgi iš kur toks įsitikinimas, kad tiek sulauksi?
  – Dėl to nesijaudinki, mielas varduvininke. Kiekvieno žmogaus mirtis irgi tik  pakeliui.
  – Tik?
  – Manau, kad TIK, nes žmogaus kelionė,  susitikus su ja, nesibaigia. 
  – Tai gal netrukdysiu, - užsidedamas ant  galvos lengvą kaip nosinaitė vasaros  kepurėlę, pasakė Galindas ir, padavęs ranką: – Laikykis,  Pranuci. Žinau, kad seni žmonės nerangūs ir net  mirti tingi...