Pakeliui į 75

6.

  Nesmagu, bet „Negražios pelėdos“ rašymas dar vis nepajuda iš vietos. Gabrielius dėl to manęs nepagirtų, nes vis dėto tai jo parašyta: Linkiu, kad darbas būtų baigtas, kuo pats - net neabejoju.
  Ech Gabrieliau! Kiek daug žmogaus dienoje dalykų, kuriuos tik pačiupinėjus laiko neužtektų, o aš kasdien po dvi valandas vien tik  futbolą „žaidžiu“. Dar rūpi Sigitos lemties reikalai. Ten irgi skauda.  Šį tą užrašinėdamas skaitau jos „ Pavėlavau“. Net  manau, kad  jį reikia atsinešti čia, kad tarp kitų dienos darbų neužsimestų.   

Ėjau kalbėt, bet ar girdėjai?
aš išsakiau tai,
ką norėjau.
Juk pūtė
vėjas
ten, kur aš stovėjau,
aplink šimtai tylų plazdėjo,
o aš kalbėjau,
man reikėjo..
...
Ėjau gedėt, bet verkti negalėjau.
juk aš žinau,
tu to norėjai,
ir pūtė
vėjas
ten, kur aš stovėjau,
aplink šimtai tylų ilsėjos,
kartu su jom
ir tu ilsėjais.
....
Tarp pirštų šildžiau paslaptis septynias tavo,
kol senos tuopos saulę užliūliavo,
kol geso gaisas paskutinis,
kol tirpo baltas ilgesys krūtinėj,
aš tartum rožinį kalbėjau:
švelnumas,
rūpestis,
ir meilė,
ranka, rykštelės niekad neturėjus,
teisingas žodis,
jei sunku – petys,
ir išmintis 
lyg švyturys,
dar šiandien
kelią rodąs.
....
Ėjau kalbėt, žinau, girdėjai.
Aš išsakiau
tiek, kiek gulėjo
neišsakytos meilės tau,
nes kažkada
skubėjau.
....

Trim lapkričiais
pavėlavau...
--------------------------

  Klausi, ar ilgai dar sklaitysiu?
  Nežinau, Gabrieliau.  Pirmąjį jos "Atsiprašau", skaičiau gal dvi savaites  ar net ilgiau...