Pakeliui į 75

3.

    Prisiminiau sapną. Net du. Abu be didesnio ryškumo. Pirmame susitikau su generolu Pranu Petroniu. Lyg  iš Amerikos sugrįžęs.. Šiltas, geras, nuoširdus kupiškėnas buvo.  Beje, buvo. O gal ir – ne, gal ir dabar yra, nes juk ir pats įsitikinęs, net ir čia  spėjęs užrašyti, kad kiekvieno žmogaus mirtis TIK  įvykis pakeliui, nes jo kelionė, susitikus su ja, nesibaigia.
  Pr. Petronį esu sapnavęs ne vieną kartą. Net ir bandęs parašyti apie jį bet – kaip ir kitais neretais atvejais – irgi nesėkmingai. Bet iš tikrųjų,  ar galiu pasakyti, kad šis žmogus man miręs, jeigu jaučiu jį? Netgi suvokiu, kad reikia padėkoti likimui, jog teko jį pažinti, pabendrauti, dirbti po vienu stogu ir, atsiminus daug ką,  atsiprašyti... O jeigu dar tiesiau ir šviesiau, tai šis žmogus man arčiau dangaus, nesu, sakykim, kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
  Keista?
  Bent man – NE.   
  Antras  sapnas toks, kad štai dabar net kilstelėjau pasižiūrėti iš savo Pastriekės  departamento pro pietinį langą viso jo kiemo būtį – su Vydmantu jau nemažai metų esame sodo kaimynai, nutolę  tik per tvorą, bet niekuomet neteko girdėti, kad jis žvejys.  Ir štai sapne matau, kai po nesėkmingo metimo, jo spiningo valas apvijo jį gausiomis vijomis, drūtai pririšdamas prie paežerės medžio.  Smagu, kad tai tik sapnas ir vis dėlto:
  - Vydmantai, jeigu tiki, kad sapnai pildosi, tai pasisaugok, nes besisaugantį ir Dievas saugo, - pašaukiu mintyse, o po kurio laiko, jau suradę Harker eilėraštį „Pavėlavau“, skaičiau:

Ėjau kalbėt, bet ar girdėjai?
aš išsakiau tai,
ką norėjau.
Juk pūtė
vėjas
ten, kur aš stovėjau,
aplink šimtai tylų plazdėjo,
o aš kalbėjau,
man reikėjo...

  „ Močiutei. Vakar aplankiau pirmą kartą, trys vardo raidės ant antkapio. Dabar jau nebeapgaudinėsiu savęs, jau žinau“.

        harker, 2007 m. lapkričio 3 d.