Gandras skrido ...

    Kai kitokiais reikalais neužsiimi, o  tik lyg savais, asmeniškais, neatrodo, kad būtina žiūrėti į kalendorių ir žinoti, kada saulė tekėjo ar leisis, tačiau įprotis neleidžia nepamatyti kaip popiežius Grigalius XIII ant man padovanoto kalendoriaus užrašo:

  Kovas 2016
Saulė teka 06:15, leidžiasi 18:37, d ilgumas 12.22
Pilnatis, 14 mėnulio diena
    23
TREČIADIENIS
Galgintas Vismantė Alfonsas Akvilė Ūla

  – Ir vis dėlto, mielas Kandžiau, vakarykščiai  teroristų išpuoliai Briuselyje primena, kad esame karo laike. Supranti? Esame karo laike.
    Kandžius žiūri pro langą ir neatrodė, kad jis mane girdi ar esu jam įdomus. Atrodo, kad ten jam įdomiai. Truputis sniego, bet saulė prasišvietė pro debesis ir tikėtina, kad greitai jo nebeliks, tačiau kol kas keletas Minus Celsijų dairosi po visus Vilniaus Naujininkus.
  – Tu negirdi manęs? Ar kažkas blogiau atsitiko? 
  – Kalbi tartum naujieną taręs. Visą laiką, dzieduli, esame karo laike. Taip, taip, visą laiką. Tiesa, aš jį labiau suvokiu šuns pajautomis, iš jo pozicijos kalbu, bet mano persiformavimas į žmogų tokiose pažiūrose ne ką pakeitė. Labai ne ką,– kalbėjo it žiovaudamas ir...ūmai, linksmai, gyvai, lyg pamatė, ko belaukęs
  –  Betgi  gandras. Žiūrėk!  Iš kur jis čia, a? Ar man akyse nesveika, a? Tikrai, tikrai, – sukruto Kandžius ir iš tiesų regiu, kai viršum Vilniaus  Naujininkų, viršum Šaltkalvių  gatvės pastatų, kone paliesdamas  spardais jų stogus skrenda gandras.
  Iš karo ar į  karą,– nelinksmai pagalvojau, – bet jeigu su Kandžiu teisūs, tai jis irgi kartu su savo skydžiu apimtas karo.
  – Dar žiema, gandre,  negi nesupranti? Žiema dar. Pagal skrandį priimki ją...