Manau, kad  jeigu šis  dienoraštis  čia nebūtų viešas,  jis  būtų ir  įdomesnis, ir labiau reikalingas turėti „po ranka“. Savotiškas  instrumentas – pagalbininkas kūrybai.

Šiandieną du kartus primušė kėkštas. Tiesiog į galvą, į  galvą... Ir nors muštas esu ne kartą, bet kad džiaugčiausi,  tai – ne. Šį kartą  džiaugiausi.  O sužinojęs, kad vėliau primušė ir žmoną, džiaugsmo  dar daugiau  atsirado. Mielas paukštis gynė dar negebantį  skristi palikuonį.
  – Ačiū  tau, mušeika mielas.

Užsibuvau. Velniškai ilgai užsibuvau, bet jau ir išeiti  tingiu. Gal ką  reiktų iškeikti, tuomet išvarytų lauk.  Bet -  ką? Gal kas  turi pasiūlymui kandidatūrą?

Dar vakar savo bičiuliui lyg ir skundžiausi, kad, girdi, mano tekstus neretai perpus ir vienodomis teisėmis užpildo proza ir poezija, todėl, girdi, negaliu jų priskirti nei vienam, nei kitam žanrui ir tenka tenkintis Šiukšlių Dėžės paslaugomis. O šiandien girdžiu, kaip tokį apsireiškimą, mano galva, labai vaizdingai įvardijo Poetų kalvės – būtent,  Proezija. Lig šiol neteko girdėti  Dabar tai vis lyg savaime girdžiu, vis smagu. Ir, žinoma,  dėkoju  Poetų kalvėms už taip  sutvertą  žodį. Mano  kalboje šis  žodis jau turi visus pilietybės įteisinimo dokumentus. Ir taip: tegyvuoja  Proezija!

Parsinešiau į dienoraštį Pakeleivio raštą, paliktą  „Ž. Žolėje“, perskaičius jam mano „ Tikėkime“.  „Rašyk`e  kūrinėlis įvardintas „ Kelionė po Savęsp“ nr.8  Dėkingas jam, kad ilgą laiką kantriai  neapleidžia. Manau, kad prasminga jo parašus surinkti į  vieną erdvę, bet nežadėkime. Taigi rašo:
Platumų ir, turbūt svarbiausia, ilgumų (ilgesio) raštą kiekvienas stabtelėjimas (pasilingavimas ar pasipurtymas karietoje) papildo, nors be konteksto ne visada galima suvesti galus. Tą jau minėjau, tai gal geriausia kai kada tiesiog perskaityti ir patylėti. Ne, vis tiek liežuvis krebžda: gal tokie ir yra viską geriausiai įprasminantys reisai: nuo šaknų, tėviškės, kartais su žmonėmis, kartais vienam savo Bažnyčioje ar Departamente, judant laiko ir minties begalybe... Gero kelio, Vidini.

Sode dar sugebėjau iškapstyti galingą Kaukazo slyvos  kelmą. Oho,  tai bent  šaknys! O padoriau susitvarkyti  su tekstu ir vėl nepavyko. Ir  vėl:
– Labas.
Ten, kažkokioje  trisdešimt kelintoje  eilutėje  yr  žodis „Estafetė“. Išmeskite jį. Net  nežinau, kaip  ten atsiradęs. Ir tekstas girtas, bet ką jau padarysi, kad net žmonių nesigėdina.
Va, naudojuosi jūsų gerumu (bažnyčia), nors  man  tai nebūna  smagu.
Sėkmės linkiu, MacteAnimo. Šilumos taip pat.

Vėl rytas su gaidžių giedojimu. Daug jų esu matęs, bet tokių  dar – ne. Giedojo iš interneto.

Dienorašti, dar  suspėk pabūti rimtas – kaip  gyvenimas, kaip kūrinys.
Šnekorius
Labas, Pranai. Vakar pakavojo tavo pažįstamą Valentiną Gustainytę. Paskutinius keletą metų ji gyveno Šakiuose, tad net ir Griškabūdiečiai sužinojom apie šią netektį tik tada kai jau palaidojo čia Griškabūdyje, greta Valentino.
Pranas 
Na va, Jonai, kaip viskas greitai mūsų gyvenimuose nyksta. Neliūdėkim.  Tai niekam  nepadėtų. Te saugo ją Anapilio valdovai.

Tiek išbuvus, ne sarmata  ir nebūti. Tačiau tokiam  iškeliavimui  reikalinga karieta.

Aš įgrisau  karietai,  karieta -  man,  abu su ja - visiems. Ir vis dėlto tai nieko nekeičia. Išskyrus tai, kad rytoj kompiuterį persinešiu į sodą.