Parsinešiau į dienoraštį Pakeleivio raštą, paliktą  „Ž. Žolėje“, perskaičius jam mano „ Tikėkime“.  „Rašyk`e  kūrinėlis įvardintas „ Kelionė po Savęsp“ nr.8  Dėkingas jam, kad ilgą laiką kantriai  neapleidžia. Manau, kad prasminga jo parašus surinkti į  vieną erdvę, bet nežadėkime. Taigi rašo:
Platumų ir, turbūt svarbiausia, ilgumų (ilgesio) raštą kiekvienas stabtelėjimas (pasilingavimas ar pasipurtymas karietoje) papildo, nors be konteksto ne visada galima suvesti galus. Tą jau minėjau, tai gal geriausia kai kada tiesiog perskaityti ir patylėti. Ne, vis tiek liežuvis krebžda: gal tokie ir yra viską geriausiai įprasminantys reisai: nuo šaknų, tėviškės, kartais su žmonėmis, kartais vienam savo Bažnyčioje ar Departamente, judant laiko ir minties begalybe... Gero kelio, Vidini.