Išmokau  gaminti sniegą.  Iš sapnų...

Tik dabar suprantu, ką reiškia tingus buvimas. Būni, bet gali ir nebūti. Dėl to galvos nesopa.

Iki kažkurio laiko IKI, bet nei nuo medžio,  nei nuo stogo  nenupuolęs. Net ir iš savo parapijos niekur neišvykęs...

O Dieve, kaip nelengva
ir mažame kryželyje tave kilnoti,
kol sumanai,
kažkaip prisegti prie savęs...
Nebūtum tikras,
jei kažkur nebūtum.
Ir suprantu –
netgi bedievio žodyje
tau būti pereiga.

Man žilos giesmės solidžiau atrodo.
Suėję į šventorių 
prie bažnyčios  laukia –
žino, kad giedos,
nors gal ne šiandien, ne rytoj...

Išmokau būti su jomis
ir nesakau, kad  turint žvirblį saujoje,
sočiau negu turėtum
skraidantį po dangų jį.
Mat, ir altoriai juk
ne skrandžiui papenėti.

Iš kampo į  kampą, lyg  ko ieškau, tačiau nežinau. ko būtent. Atsiminęs Vidinį pamaniau, kad  gal su  juo  bendrystė būtų labiausiai atitinkanti kūrybiniai nuotaikai.

... ir ši diena tokia
kad ir šešėliai vaikščioja
lyg paslaugos tikėtųsi,
lyg  išskirtinės sau aukos.
Žodžiu, ne gėlės jie,
arčiau širdies į glėbį siunčiamos,
tačiau žinau –
ir šitą kartą išgyvensiu iki kito;
visus  numirėlius gyvus sapnuoju.
Sakykite, kas dar galėtų būti prasmingiau?

Jau pusmetis, kai man pasako,
kad esu be jo –
išėjo Kandžius į žvaigždėtą tolį.
Tyliu.
Ir žvaigždės  tyli iš tenai,
nors žinome, kad  jos tylėt negali.

Tyliu, kalbėdamas širdies kalba,
pridengęs rudenį net ašara bespalve,
ir viskas vėl kaip kažkada.

Ateik, šunie,
vis mokaus mokslų iš tavęs,
kaip žmogumi pabūti  gražesniu –
taip pat...

Man sekasi pabūt visaip.
Ne išimtis ir paskutinis laikas –
Šiandieną,  vakar...
jau savaitė kai rūsy.
Deja, jame vynai nelaikomi.
Deja, šliaužte šliaužiu po betvarkę
ir geras žodis neišsprūsta,
kad sekasi pabūt visaip.

O suprantu –
nebus sunku užtrukti
ne tik savaitę, mėnesį
ar net ilgus metus –
supuvo rūsyje, ką neseniai
maniau, parodysiu kaip į archyvą –
taip smarkai drėgmėje įšlapęs,
kad net pradžiūvus pelenais išbyra.

Nekaltinu, lemtie,
kad tai, ką perskaityti dar gebu,
dažniausiai be pradžių, be pabaigų,
kad daug kitų dalykų man brangių
tiesiog į nieką virtę.

... į rūsį restauruoti pats savęs einu,
pabūti šventėse susitikimų
su savimi būtu.

Sunkiai griaudė griaustinis.
Kaip pavargęs, netekęs jėgų,
bet griaudė.
Ir atrodė gražesnis lietus –
it ruduo į pavasarį būtų įplaukęs.

Gera būti, žmogau.
Įsiklausius, bent  kiek pagiedoti,
juolab, kad ir sintaksės giesmei nereikia.
Kaip nori suprask,
kaip nori priimk –
išsimėžiau save ir tikiu,
kad esi protingesnis.

Tai ne rudenio lapai po kojomis.
Taip šampanas žodžius suputoja.
Ne griaustinis, bet irgi, žmogau,
pavargau.