Nerodykit, prašau,
kas ne šiandieną ir ne čia,
ir į kapus man rodyti nereikia  – –
Diena ištirpo ir dabar
mažyte žvakės liepsnele
naktis į sausio 13 -ją šviečia.

Ar dar galėsiu patikėt kada:
nejau su tavimi, Loreta,
iš Rusijos atkako galynėtis tankai?
Gyvi lavonai už šarvuočių plieno slepiasi...
Ir ten, kur, regisi, turėjo būt žmogus,
kalašnikovais apsikarstę
po miestą trankosi numirėliai gyvi..
Ir savo „laisve“ džiaugiasi:

Широка страна моя родная,
Много в ней лесов, полей и рек!
Я другой такой страны не знаю,
Где так вольно дышит человек.

O buvo,
kad ir aš su jais,
o buvo, kad ir aš giedojau.
Ir šit akimirka nakties,
kai iš Savęsp lig debesų:
– O Viešpatie, kur tu?
Kur tu tada buvai?
O ir dabar?

Nedumkite, prašu, šioje nakty akių.
Laužų šviesa tik mažas lašas  jos.
O ten,  aukštai, virš jų ir Lietuvos 
iš keturiolikos krūtinių kraujas laša
jį liudydami Laisvės signatarų parašais.

Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis,  Alvydas Matulka, Apolinaras Juozapas Povilaitis, Ignas Šimulionis,  Vytautas Koncevičius, Vytautas Vaitkus

12
PENKTADIENIS
Cezaris (Cezarė Cezarija Cezarijus) Vaigedas

Ar manote,
kad atsiminus šitiek, jau užtenka,
ir galima, akis į dangų keliant, AČIŪ tarti?
O bekepure mano galva, 
girdžiu kaip kažin kas,
dėl kažin ko ten krebžda.
Arti? Toli? Net nežinau,
tačiau ar ne Maironis, poterius palikęs,
atėjo pagiedoti Lietuvai į Vilnių.

Oi neverk, Matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios Tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

Neketinu,  oi – NE!
Iš vakaro žvakes uždegti.
Kas  lemta – tegu bus atėjus laikui.
Dainuok, Mačiuli,
Aleksandro ir Onos sūnau.
Diena tokia, kad Dievo Vilniaus gatvėse daugiau
negu bažnyčiose prie jų altorių.
Štai komunistų bilietai
į šiukšlių dėžes sumesti –
bedievių nebelieka...

Ak, sakote, kad apie atmintį kalbu.
Ir vis dėlto dainuok, Mačiuli,
Kol atmintis gyva
Ir mes joje ,

Iš „Lietuvio kalendoriaus“ kalendoriaus:
  1991 m. sausio 8 d., pajautusi šliaužiančios okupacijos pavojų, visa  padorioji Lietuva stojo ginti savo Laisvę. Dieną naktį dešimtys  tūkstančiu lietuvių, suvažiavusių iš visos Lietuvos, budėjo Nepriklausomybės sargyboje – meldėsi,  giedojo  giesmes , dainavo  patriotines dainas.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas,
Tau  dar liko sūnų; kas Tėvynę  praras
Antros neišmels  apgailėjęs.

    Ir  pajutau, kaip ant peties savo ranka padėjo Vidinis
– Gal dar kartą,  Pranuci, pabandome  susirinkti  visi į krūvą. Eh, būta gi kompanijos, būta. Nesipulkime iškart, bet po  truputį, pasispirdami lazdele, kad neišgriūtume iš kojų.
  – Giedok gi, Vidini. 
  – Tai kad jau ir žiotis neišeina. Tuščia burnoje, tuščia gerklėje...
_________________________
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 12 / 02

11
KETVIRTADIENIS
Marcijonas (Marcijona)

Tas šūvis nesuprantamai skaudus,
krauju aptaškęs Vilniaus sausį.
Maniau, trispalvę kylančią regiu
giliau į ateitį,
arčiau link saulės...
Ir pats, įkritęs minioje,
kartu su ja šaukiu:
– Pasauli, vėl su vėliava
sugrįžtame namo,
per visą dangų grįžtame į laisvę... 

Ir nežinau,
kodėl regėjosi, kad ji, mirtis,
mažiau skaudi,
negu netekus rankose trispalvės... 
Atrodė ir žiemoj galėtų užgiedoti vyturys,
kai ji va taip aukštai
po visą dangų vaikšto
(... o iš tiesų mirtis
į jauną žmogų gėlėsi
iš šūvio paleista į galvą.)
-------------------------------------------
– Būk drūtas, Vytai.
– Tu irgi, Pranai
– Nemanyk, kad Vytauto vardu palepinsiu.
Štai kalendorius.
Sako, kad sudegintas,
bet jeigu taip, tai suprantu –
ir jis kaip feniksas
iš pelenų gyventi keliasi.
Prisėsk šalia, žmogau, ir paskaityk...

  1529 m. paskelbtas pirmasis Lietuvos įstatymų rinkinys – Lietuvos Statutas.
  – Puiku. Taip ir yra. Nors man po to įvykio reikėję laukti dar 410 metų ir tik tuomet gimti. Užtat kaip atrodžiusi 1991 metų sausio 11 d.  jau ir pats atsimenu. Aš jau solidus dėdulė, laukiantis savo 52 gimtadienio.  O tu? Bet skaityk,  skaityk, jaunas žmogau
  1991 m. pralietas pirmasis Nepriklausomybės gynėjų kraujas – prasidėjo atvira rusų okupantų agresija Lietuvoje. Vilniaus spaudos rūmus  gynusiam devyniolikmečiui savanoriui Vytautui Lukšiui rusų okupanto kulka sužalojo veidą ir galvą.
  – Sakiau, Vytai, kad tavęs Vytauto vardu nelepinsiu, tačiau nė kiek ne skriauda, kad  „Lietuvio kalendoriuje“ įvardintas, kaip Vytautas...  Vytautas Lukšys...
Ožiaragis (12.22-01.20) – Šuo - 11 / 02

10
TREČIADIENIS
Ginvilas (Ginvilė)

Tai  aš.
ir nieko nuostabaus,
kad mintimis į rytą įsikibęs.
Važiuoja traukiniai per pagalvę
ir atveža į ateitį gyvybę.
Sakiau, jau nerašysiu muzikos,
nebūsiu paslaugus likimui,
tačiau ir vėl kaip vakar,
visą atmintį surinkęs,
į kalendorių būti atėjau...
Tėvyne, kur esi,
kaip į žemėlapį tave įtverti?
Trečiadieni po  Ožiaragio žvaigždėmis,
smagu tave girdėt lietuviškai prašnekus
ir daug nepaisyti,
ko tavo sausyje daugiau –
lietaus ar sniego...

-----------------------------
Bet vis dėlto, kodėl „ lietuvio kalendoriuje“ tiek nedaug varduvininkų?
Kodėl jo kratosi Agatonas, Vilhelmas, Vilius? O gal jis jų?
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 10 / 02

9
ANTRADIENIS
Algis Gabija
Kumeliuko krikštynos, Mėnulio nauji metai

Nesiseka. Ir netgi labai. Ir šiandien į „ lietuvio kalendorių  varduvininkais atėjo pabūti tik Algis ir Gabija. Sakoma, kad  dėl vienos žuvies nieks į vandenį nešoks. Betgi aš ne dėl vienos. Žinau, kad į  kitus kalendorius atėjo daugiau varduvininkų. Pavyzdžiui, Bazilė, Marcijona, Julijonas...  Trumpiau kalbant kumeliuko krikštynos  ir  Mėnulio naujieji metai „ lietuvio kalendoriuje“ ne kaip atrodo ir vis tik sakau sau:
– Pranuci, bet gi žinai, būna, kai ir vienas lauke karys. O čia dar ir  Gabija su Algiu. Ir labai svarbu, kad saulė teka 07:39, leidžiasi 15:12
------------------------
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 9 / 02

Maišatis galvoje tokia, kad nesusigaudau, tačiau žirgas Ygaga  nerimsta. Tikiu jam,  tikiu
Ir gal todėl yra kaip yra

SAUSIS 2018
saulė teka 07:40,  leidžiasi 15:12,  ilgumas 07.31
Pilnatis, 21 mėnulio diena
 
8
PIRMADIENIS
Vilinta (Vilintas)

Dejuoju, dar dejuoju ir nemanau, kad greitai išdejuosiu, kai  tokie  reikalai užgriūva. Todėl ir skubu  pirmiausia  pasakyti, kad 1547 m. Mažojoje  Lietuvoje ( kažin, kur ji dabar dingusi?) išleista pirmoji  lietuviška knyga –  Martyno Mažvydo „Katekizmusa prasti žodei. Girdžiu:
  – Broliai, seserys, imkiete mane ir skaitykiete ir  tatai skaitydami permanykiet.
  –  O, gerbiamoji. Ne taip paprasta. Tai jau ne pirmas mano raštas, kuri šiandien dedu ant balto popieriaus ir vis  atrodo, kad kažkas ne taip, kad kažkas iš nakties dar vis klausia ir klausia, kad,  girdi, gal  aš tik netyčia laikausi įsikibęs į „ lietuvio kalendorių“,  o iš tikrųjų, girdi, gal norėčiau, kad jo vietoje būtų atsivertęs, „Lietuvos  kalendorius“, ar „Dzūkijos kalendorius“,  ar „ Šilinių dzūkų kalendorius...  Aš nežinau, kodėl taip atkakliai kažkas nenori, kad  prisiliesčiau prie  „ lietuvio kalendoriaus“. Kažkokios priežastys juk yra, bet... kokios?  Net neblogai atsimenu,  kad toks kalendorius buvo ir dar 2000 iš jo pirmo puslapio kartu su V. Kudirka giedojau:

Lietuva, Tėvyne mūsų
Tu didvyrių žeme..
Iš  praeities Tavo  sūnūs
Te stiprybę  semia...
 
Ir prašau kol kas ne guosti manęs: Daug žinosi greit pasensi Jau  senatvės darbą esu atlikęs sąžiningai.
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 8 / 02

Sausis 2018
Saulė teka 07:40, leidžiasi 15:10

7
SEKMADIENIS
Liucijus
Devynis kartus atmatuok, dešimtą pjauk.
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 7 / 01

...  Ir  va, jau diena gaubiasi  prietema ir tik  dabar pastebiu, kad ir  parašyta taip: Saulė leidžiasi 15: 10
  – Tai bent!– tačiau tai ne džiaugsmo šūktelėjimas. Tai šūktelėjimas iš nežinios.  Ir visai nesvarbu, kad šaukiant savyje nedaug kas iš aplinkinių sugeba išgirsti, betgi aš – ne iš aplinkinių.

Ir vėl girdžiu, kaip žvinga Ygaga,
Ir vėl girdžiu, kaip darda karieta.
Nejau galiu akims nepatikėti,
Kad saulė  leidžiasi (ir patekėjusi)
Už vakarykštį laiką
Valandą anksčiau.

Saulė teka 07:40, leidžiasi 15:10. Ir  štai  Vytautas su savo pulkais įsiveržė į kalendorių, kur saulė teka ir leidžiasi Lietuvos laiku. Iš Vilniuje Lukiškių aikštės ar Kaune iš  kurios nors kitos. Tai turbūt jau ne taip svarbu.
  Girgžtėli durys ir ūmai pasijaučiu, kad esu ne tik „Lietuvio kalendoriuje“, o esu ir Šklėriuose, didžiausiame mieste, kurį
bent kada esu matęs. Tokius miestus (kaip girdėjęs) Dievas prispaudęs po pažastimi lako. Ir tikrai, ar kas girdėję Šklėrių miestą?  Turbūt ne visi. Kaip ir aš vakarykštės dienos – ne. (nebeatmenu).Tačiau Adomui parašiau.
  „Atrodo,  Adoma, kad kažkas sufleravo  tavo pavardę, bet, bet, bet... Dar  iki vakaro nearti, tačiau degtinė krautuvėse tik 15:00.
Iškilo daug problemų. Gal kažkas paaiškės, bet jeigu  pasiliksiu tyloje, tai  manau, kad pats suvoki, kokį  sprendimą pasirinkau. O! kažkas, regis, jau  beldžiasi.  Ar ne Bladukas iš trijų karalių draugijos sugrįžta?
Tačiau kaip  ten bus nebus, o saulė teka 07: 40, leidžiasi 15:10 Ir dar įsimintina, kad tai KRISTAUS KRIKŠTO diena.

    Nebuvau tikras, kad man pavyko ateiti į „ Lietuvio kalendorių“. Ir kodėl būtent dabar, kai, regėjosi, kad apie tai net  nesusapnuota. Tačiau laikas tekėjo kaip smėlis pro pirštus, žvilgt ten, žvilgt čia ir matau, kad saujos  tuščios. Nebuvo net paisyta, kaip sugrįžti atgal.

Ir šit girdžiu kažkas sudunda.
Ar ne Perkūnas, ne Ukraina?
Atsidengia akių vokai
Ir ką regiu?
 
  Saulė teka 07:41, leidžiasi 15:07, d. ilgumas 07:26
  5
  PENKTADIENIS

Ir dar regiu,
Kad čia, kur aš,
Kartu ir „Dženė“ (karieta). 
Tai ne Perkūnas griaudė, ne Ukraina;
Tai žirgas Ygaga sužvingo. 

O Viešpatie, ar gali būti taip?
Bet kuo galėčiau patikėti dar,
jeigu ne savo akimis?
Kad ir sapne, kad ir bet kur...
Man jau nerūpi šitokie dalykai –
Kur, kada ar kaip...
Po šitiek metų vėl kartu.
Valio! tau, Dieve,
Trispalvę keliu...
Ir kalendorių saujoje laikau,
Kad tik neišbarstyčiau...

  O ant dienos titulinio lapo per visą jos šviesą užrašas:
  .          VYTAUTINĖS
    VYTAUTO DIDŽIOJO VARDO DIENA

– Dzieduli, į kalendorių bėėėėgte marš!
  – Oi, Kandžiau, kad jau ir „žengte“  ne kaip gaunasi. Ačiū, kad dar lazda pagelbsti.
  Va taip (ar maždaug taip) Kandžius rytais kelia iš miegų, o aš jam  atsakau. Nepasakyčiau, kad kelia anksti. Tačiau dar ir Trys Karaliai nepasirodę pasižiūrėti, kas kaip Lietuvoje dedasi, gimus Jėzui.  Saulė  irgi teka vėlai. Kad ir šiandien:

Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:06, d. ilgumas 07.24
Pilnatis, 17 mėnulio diena
 
  4
  KETVIRTADIENIS

  Tačiau  šiandieną toks ūpas, kad užsimiršo ir lazdą pasiimti. Liežuvis irgi suspirgo kaip jaunystėje. Ir nors Kandžius, kaip ir anas dienas:
– Dzieduli, į kalendorių bėėėėgte marš! – tačiau man tai nebuvo bėda. Pasirodė, kad  anksčiau atbėgau, negu tekėjo saulė ir netgi anksčiau negu ir jis mane pratino keltis.
  – Tai kad aš jau čia, Kandžiau.
  – Kalendoriuje?  Betgi nematyti. Ar nepaklydai?
  – Ne, Kandžiau.  Ne. Jeigu nematai, tai, kaip  suprantu, girdi  mane. Tuomet  klausyk, – pasakiau jam ir padiktavau:
  „1925 metais Juodausių vienkiemyje prie Ukmergės gimė Zigmas Zinkevičius, kalbininkas, habilituotas humanitarinių  mokslų daktaras,  Vilniaus  universiteto  profesorius, Lietuvos mokslų akademijos  akademikas...“ Girdi? 
  – Au, au,  Labai gerai. Ir, beje, atsiprašau, kad palojau. Tai vis dar iš  įpročio. Neužsimiršta. Įgimti dalykai, regisi, giliose šaknyse save saugo... Klausau.
– Tai kad čia labai daug. Dar pats ne viską suvirškinę.  O, va čia tai bent! – nustebau akimis  perbėgęs teksto ištrauką ir suvokęs jos didybę.  Klausyk, Kandžiau: „...parašė šešių tomų (septynios knygos) Lietuvių kalbos istoriją, kuri yra svarbiausias profesoriaus  darbas, išleistas 1984-1994 m. Tokios apimties istorijos neturi nė viena tauta pasaulyje“
  – Iš tiesu, tai bent! O tu?
  – Ką – aš?
  – Ech, sarmata atsiminti,  bet reikia. Nepyk, Dzieduli, bet – sakau  gi – reikia.

Ir būna, kad savaime tariasi:
Sakyk, Dzievuliau, kur esi?
Nejau žmogaus senatvė — be skatiko?
Nejau mažiau, negu tuščia vieta?
Štai kad ir aš, paklusęs nuojautai teisingai,
skubu išeiti į aukštesnį laiką,
kad kuo rečiau
žmonių pasauliui spiginčiau akis.

O Dieve, ar girdi?
Štai mirktelėsiu kartą, kitą
ir kad manęs —
kaip jau ne kartą tyliai paprašyta —
nebūtų čia.
Kur nori dėk,
kad ir užantyje,
kaip akmenį laikyk.
 
Kandžius nutilo. Man aiškintis nereikėjo, nes savo tekstą nebloga žinojau. O tylai ilgiau užtrukus atsiliepiau tekstu iš kalendoriaus.
  – Aš iš „ Lietuvio kalendoriaus“, Kandžiau. Čia dar parašyta, kad Zigmas Zinkevičius yra plačiai Pasaulyje  žinomas mokslininkas, didelis  lietuvybės  puoselėtojas ir  labai doras Žmogus. Beje, žodžiai „Pasaulis“ ir „Žmogus“ parašyti didžiosiomis raidėmis.
  – Tu iš „Lietuvio... “ – dabar jau atidžiau sukluso ir Kandžius.

Tai, ką perskaitai ar išgirsti –  kad ir apie tą patį – vis dėlto žinojimui  yra skirtingi dalykai. Tokį žinojimą kitaip imi, kitaip savo lentynose dėlioji, kitaip jam suklusti ir pažadus pasakai. Šventės baigiasi ir vėl kasdienybė, sakytum, įkinko žmogų dėl duonos ir pastogės, dėl to, kad nebūtų bet kaip, o tik, kad kuo geriau, geriau. Memuarai palikti rašinėti seniams, o visa iki pensinė publika, netgi darželinukai – į  darbą, į darbą. Ir nėra laiko ilgiau žiūrėti į kalendorių, kad saulė nepakiltų  aukščiau už žmogaus veiklą

Sausis, 2018
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:04, d. ilgumas 07.22
Pilnatis, 16 mėnulio diena

  3
  TREČIADIENIS
  Genovaitė Viltautas Vyda Vida
 
  Tačiau jaučiu, kad ramiau pagyventi ir man nepavyks. Mintimis ogi niekaip negaliu  atitrūkti nuo sausio 1-sios. Jau trečia 2018 -jų metų diena į vakarą palinko, o aš kur buvęs nebuvęs, ogi atrodo, kad sėdžiu su Kandžiumi prie naujametinio stalo, laimingas, kad jis sugrįžo ir kaip tuomet girdžiu ji kalbant ir klausiant:
  – Ir vis dėlto neužmirškime, kad šiandien Lietuvos vėliavos diena. Ar nebūtų verta pabandyti ją iškelti ir ten? Kaip manai, dzieduli?
  TEN?
  Sumirksėjo ir žvakė, žiūrint pro  jos  liepsnelę į gamtovaizdį, nutolusi per 40 šviesmečių. Apie ką jis, Kandžius, padūmojau, pabijojęs  ir klausti, ir žvilgterėti jam klaustuku į akis. O galvoje tokia mintis – negi dėl kažkokių priežasčių pasiliko viršum Gedimino kalno neiškelta vėliava? Žinojau, kad dienos šviesos vis daugiau, daugiau ir šiandieną jos padaugėję 5 – 6 minutėmis. Nuo Kalėdų vis pasidžiaugdavau, kad ir vėl šviesos lašelis įlaša į Lietuvos dienas.  Ir.. ir štai ir minutė, ir kita,  ir... ir visų šešių jų pritrūko, kad  suvokčiau apie  ką taip prašneko Kandžius.
  O jis, Kandžius?
  Dar užtrūko kažkiek laiko, kol lyg atsiminęs, kad ir tylai reikalingas saikas, pasakė:
  – Pranuci, tavo miegas ramus.
  Neatsiliepiau. Atrodė, dar pakentėti tyloje geriau, negu paklausti, – o ar kada jis, mano miegas buvo ramus? O ir kaip pranešti, kaip  parodyti jam, kas ten, širdy? Sieloje? Kaip ten šita, „paviršinė“ ramybė  atrodanti?
  – Duok ranką, – paprašė Kandžius. Po minutėlės vėl: – Duok kitą – ir  nežinau, ar taip jis vaidino neblogiau kaip Šklėrių Bladukas, ar iš tiesų  stebėjosi, matydamas, pasak jo, kaip skaudžiai mano smegenys išvažinėtos karieta.
  – Ir ne tik karieta. Ačiū, dzieduli, kad ir manęs ieškoti nepavargai.
  – Kodėl  manai, kad nepavargau?
  – Dar buvai pasiryžęs ieškoti ir ieškoti. Tikriausiai greitu laiku būčiau paklausę, o kaip, dzieduli, atrodantys reikalai su mūsų kažkada sumanytu kalendoriumi. Matau, jis iki šiol dar vis tavo saujoje ir sunkus sunkus, kaip ir anuomet...

Senatvei irgi nedera užkimšt ausų —
tai ten, tai šen,
tačiau dar iki šiol girdžiu,
kad šitokius, kaip aš,
padavus lazdą į rankas,
į amžinąjį atilsį seniai reikėję tremti.
Ir ne todėl, kad jie ankšti. Oi, ne!
Saulės užtenka, kur bebūtum,
bet žemės duonos — ne tiek daug.
Nors be dantų,
tačiau pavalgyti juk reikia.

  – O TEN, Kandžiau, – vėl  sužiurau dairyti pro žvakės šviesą po  pasaulį nutolusi per 40 šviesmečių. – Ar  manai, kad TEN, net jeigu ir  trispalvę iškelsim, duonos  mažiau reikės?
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo -3/01