VYTAUTINĖS

    Nebuvau tikras, kad man pavyko ateiti į „ Lietuvio kalendorių“. Ir kodėl būtent dabar, kai, regėjosi, kad apie tai net  nesusapnuota. Tačiau laikas tekėjo kaip smėlis pro pirštus, žvilgt ten, žvilgt čia ir matau, kad saujos  tuščios. Nebuvo net paisyta, kaip sugrįžti atgal.

Ir šit girdžiu kažkas sudunda.
Ar ne Perkūnas, ne Ukraina?
Atsidengia akių vokai
Ir ką regiu?
 
  Saulė teka 07:41, leidžiasi 15:07, d. ilgumas 07:26
  5
  PENKTADIENIS

Ir dar regiu,
Kad čia, kur aš,
Kartu ir „Dženė“ (karieta). 
Tai ne Perkūnas griaudė, ne Ukraina;
Tai žirgas Ygaga sužvingo. 

O Viešpatie, ar gali būti taip?
Bet kuo galėčiau patikėti dar,
jeigu ne savo akimis?
Kad ir sapne, kad ir bet kur...
Man jau nerūpi šitokie dalykai –
Kur, kada ar kaip...
Po šitiek metų vėl kartu.
Valio! tau, Dieve,
Trispalvę keliu...
Ir kalendorių saujoje laikau,
Kad tik neišbarstyčiau...

  O ant dienos titulinio lapo per visą jos šviesą užrašas:
  .          VYTAUTINĖS
    VYTAUTO DIDŽIOJO VARDO DIENA