– Nežinau, Kandžiau, gerai, ar negerai, tačiau man visuomet tenka  rašyti tik memuarus. Tik. Kiek čia to laiko praėjo, kai iškėlėme trispalvę ir jau reikia atsiminti, kaip mums tai sekėsi.   
  – Ar jau nebeatsimeni? Ar bent neįsitikinęs, kad atsimeni?
  – Kai tokie dalykai kaip neįtikėtini, nesinori manyti, kad  kažko neatsiminčiau. Aš jau netgi vieną kitą epizodą spėjau užrašyti.  Perskaitau ir galvojau: kam to reikia, a? Na, buvo taip, kaip buvo ir ačiū tau, Dieve, kad buvo.
  – Sakai, ir ačiū tau, Dieve? Netikiu, kad taip manai, kaip man čia  sakai. Netikiu, Pranuci. Tiek metų iš jo saujos kartu valgę.
  Taip mudu su Kandžiumi sušnekome vakarėjant pirmai metų dienai. Dienos šviesa geso ir mudu, susėdę prie stalo, pajutome, kad reikia šviesos. Įžiebiau elektrą, tačiau Kandžius tuoj sumojavo: –
  – Tu ką? Gailiesi? Ne, ne, Pranuci. Žvakę, dek žvakę, –  ir nelaukęs kol tai padarysiu, pats šį reikalą atliko kur kas greičiau, negu būčiau padaręs aš. – Regis, septyniasdešimt devintieji? Taip? – tarė  statydamas ant stalo uždegtą žvakę. 
  – Taip. Ir šį baigia sudegti, Kandžiau.
  – Kol dega, reikia, dzieduli, deginti.
    Kai ruduo ar žiema, kai vakarai greitai temsta, buvome su juo  įpratę degti žvakę ir prie jos pasišnekučiuoti apie dalykus, kurie ir mūsų, ir  ne mūsų. Prie jos šviesos atsiradę ir sumanymų, kurie mudu labiau  akino ir buvome nusiteikti imti juos į savo rankas ir sumeistrauti taip, kaip atrodę pagal sumanytus vaizdinius.  Dabar, sugrįžus Kandžiui atgal, man buvo smagu, kad jis neieškojo aukštesnių pilių, prašmatnesniu apartamentų, o paskubėjo ateiti į Naujininkus. Džiaugiausi, kad neužmiršo aplankyti, bet dar labiau išgirdęs, kad visus šiuos metus norėtų gyventi kartu.
  – Kandžiau, betgi...
  – Betgi, Pranuci, ankštesnis nebūsiu...
  – Betgi sakau, Kandžiau,  2018 -ji yra tavo valioje. Aš apie tai.
  – Vadinasi, sutarėme, – pasakė Kandžius, pakilęs pasidairyti, kas  kaip pasikeitė 50 kv. metrų sutalpintame dviejų kambarių bute po to, kai iš jo išėjo.
  – O, smagu.  Viskas beveik kaip tada, kai palikau...
  – Beveik. Tačiau jeigu kas netinka, sakyk, viską išmėtysiu, kad tik tau būtų gera. Dėl tavęs, kaip mano tėvužis dėl Lietuvos, vis pasakydavo; paskutines kelnes nesigailėdamas dėl jos atiduočiau...
  Neprireikė man Kandžiui paduoti žvakės. Susirado pats. Ir šit jau ir  žvakės šviesa uždegta. Pirmą kartą, pirmą Naujų metų vakarą  susėdome prie  jos panašiai kaip sėdėję daug kartų ne vienus metus, kai nebuvo nuobodu jam kartoti prisipažinimą, jog patinka pasidairyti pro žvakės  šviesą ir stebėti pasauli už 40 šviesmečių ar netgi  toliau. Niekuomet taip negebėjau, bet dabar man pasirodė, kad irgi matau toli toli, gal netgi neblogiau, kaip Kandžius.
  – Tai bent! – aiktelėjau nedrįsdamas komentuoti reginį.
  – Ir vis dėlto neužmirškime, kad šiandien Lietuvos Vėliavos diena. Ar nebūtų verta pabandyti ją iškelti ir ten? Kaip manai, dzieduli?
  Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 2 / 01

NAUJAMETINIS SVEIKINIMAS

  Štai ir prasidėjo 2018 – ji. Vilniuje daug saliutų ir girdžiu Kandžiaus palojimą. Toks tylus. Lyg manytų, kad miegu. Ne, Kandžiau, nemiegu. Tik akys užmerktos. Šitaip tave, kai tu kažkur iškeliavęs, įpratau regėti geriau. Tačiau taip gyventi irgi sau neleidžiu. Šie metai – Tavo metai. Todėl tikiuosi, kad jie bus sąžiningi, panašiai kaip ankstesnė tavo tarnyba savo šeimininkams. Taip jau atsitinka, kad dabar mudu pasikeičiame vietomis. Pagal išgalę stengsiuosi Šuns matams tarnauti atsimindamas tave. Taigi, au, au, Kandžiau. Prisimeni, stengeisi išmokti mano kalbą. Nelabai tikėjau, kad taip galėtų atsitikti, tačiau dabar, sutikęs tave po užmerktų akių vokais, tik taip ir pasikalbame. Taigi, dar kartą: au, au, Kandžiau, dabar yra proga ir man išmokti tavo kalbą. Ne, ne, tikrai ne girtas, Kandžiau. O šie mano žodžiai krenta į kalendorių, apie kurį neretai pamąstydavome, pasapnuodavome. Ir taip – būk darbštus, ačiū, kad grįžai...

Ožiaragis (12.22-01.20), Šuo, 1 / 01
Visiems, visiems gerų metų ir gražaus sutarimo su savo Kandžiukais

31
SEKMADIENIS
  – Gaaaaaaila, kad Kandžiaus jau nėra. O  gal turi kitą? – atsiduso Šnekorius ir sveikino: – Su artėjančias Šuns metais, mielas brol.
  –Oi,  Jonai, pravirkdei. Sunkus  man  tas  atvejis. Neįsivaizdavau, kad  taip, – atsiliepiau ir panašiai kai jis man, linkėjau gerų naujų metų, neužmiršęs šeimynos ir viso puikaus Griškabūdžio miesto. O pats sau, mintyse:
  Ir  vis  dėlto  ne taip jau  smagu sutikti Naujuosius, – galvoju  vienas sau,  apdalindamas  palinkėjimais  dienos varduvininkus Melaniją, Silvestrą, Gedgantą ir  Mingailę. – Va, ir metų Gaidys  paskutinę dienelę ir paskutines daineles jos gieda. Šilta, gera buvo su juo, kėlė ir kėlė rytais. Ir šiaip puikus  giesmininkas. Ir pats pabandydavau per jį šnektelėti. Kad ir taip:

Ka – ka – riekūūūū!
o plunksnos sesės,
plunksnos broliai,
kiek daug niekučių,
kiek niekųųųų
dejuoja mūsų galvose...

  Tačiau ne visuomet būdavo taip smagiai pagiedama. Tikriausia, kad apie liūdnesnius dalykus ir šiandien apie tai neužsiminčiau, jeigu ši diena nebūtų įvardinta, kaip BLOGŲ MINČIŲ ATSIKRATYMO  diena. Manau, kad man  asmeniškai  tokiems dalykams prireiktų visų metų ir  todėl:
Ka-ka-riekūūū!!!

Daug prikalbėjau sau niekų,
viliodamas svajonėmis save –
gražu į jas žiūrėti iš toli
ir liūdna, kad išnykę.
Tušti  keliai per delnus grįžta į namus
Ir tyli, nemokėdami kalbėti,
tiktai lig kaulų įsiėdė sopuliai
ir pirštų sąnariai
kaip svirtys šulinių sugirgžda.

Už šimto metų stoviu,
nepasiekęs jo,
svajonėmis dabinto horizonto...
Tik nekalbėkit, žmonės,
tad giesmė liūdna –
pritrūko laiko pasinert į paukštį
ir iškeltais sparnais aukščiau kalnų,
aukščiau skaudžių likimų,
aukščiau savęs
kažkur ties Viešpačiu,
ties jo altoriais paplasnoti.

... ir girgžda pirštų sąnariai
kaip svirtys šulinių...

Plasnoki savo laktoje, Gaidy...
Ka – ka – riekūūūū!!!

  Pasikartoju, ką tik sakęs, – kad ši dieną įvardinta, kaip blogų minčių atsikratymo diena. Taigi, kakariekū, Gaidy, kakariekū. Labai tikiu, kad tave dar dažnokai išgirsiu.

30
ŠEŠTADIENIS
Margarita, Sabinai su Sabina, Gražvilai, Dovydai su Irmina, sakot iš kalendoriaus, kad aklas aklą netoli tenuves.. Ogi dievai  žino, kaip čia  yra. Tačiau, mielieji varduvininkai, norisi geriau tikėti, nes dienos ir vėl lašeliu (minute) daugiau. Beje, taip ir vakar. Beje, taip ir vakar tikėtasi – neabejodamas, kad sulauksiu Adomo, bet, deja. Gal  šiandien? Ir va skaitinėju, mąstau, žvilgčioju į save.
------------------
  Pats suprantu, kad keistai toks peizažas atrodo, tačiau tokie dalykai paprastai neatsiginami, o nuo šito ir gintis nenoriu, netgi įtaigoju save, kad tai svarbu. Visa tai, kas gali būti ar nebūti, regisi, kaip susitarę, susitelkė į draugiją, į masę ir bendru frontu išėjo į turistinį žygį. Deja, ne viskas plika akimi taip akivaizdu, kaip jaučiu savyje, tačiau bandant nupiešti  peizažą, labiau įnykčiau dairytis po savo rankas, o  konkrečiau po jų galūnes  –  delnus ir pirštus. Draugija įvairi, reikalinga geresnio  pažinimo. Čia jos erzelio daugiausia – kalba, kažką vienas kitam įrodinėja, džiaugiasi ir pyksta.  Ji lyg priklausanti man, bet nepavaldi. Įstrigo, įsipleišėjo į tokią būtį ir atrodė, kad  joks  poteris nepasieks Dievo ar bet kurio nors šventojo  ausų, kad, jiems padedant,  reikalai  pasitaisytų ir toks sąjūdis išsivaikščiotų kas kur, išsivaikščiotų savais  kelias.
Nepadės? Jokis poteris?  Net ir šešiasdešimt  septintoji  Biblijos knyga? 
  – Ko gero. Net ir šešiasdešimt septintoji,– truputį  patylėjęs atsiliepiau į pašnabždėjimą, bet kartu tai  buvo ir užuomina, įžanga į supratimą, kad į tokį  turistinį  žygi  po save ir pačiam reikia išeiti. Gal su savo vėliava,  su savo  himnu, kurio tekstas galbūt netgi  parašytas, tik muzikos reik. Gal dar kažką  kitaip darant, judinant visą turtą, kuris susikaupė sąskaitoje ir kurį ne visą žinau. Turtas, pavirstantis  niekais... Niekų valdovo turtas, o  karalystė  jo irgi nuo Čia lig Ten

Daiktai pasenę ieško sau lygių
Ir, regisi, dažniau neranda.
Pigu manyti, kad tokie jie menkesni,
Nors neretai jau kerpėmis apaugę.

Ilgai glausčiausi ir prie seno žodžio,
Kol štai atėjo laikas ir...
Ir juo kaip į šventybę patikėjau,
Ištardamas meilingai:
– O! Savęsp...

Ne prieveiksmis jis man, oi – ne!
Jis kaip pasaulis didelis,
Kaip kosmosas įstrigęs manyje ,
Todėl atsiprašau,
Kad jį daiktavardžiu įvardiju  –
Nuo šiol toks vardas Jo tebus:
SAVĘSP

Jame kelius tiesiu,
Raides rašau,
Jį apglėbiu toliausiais horizontais.
Su žvaigždėmis įkėliau dangų ten,
O dar aukščiau –- ir begalinę erdvę...
Čia  jau  lyg Dievas jis
Ar bent  labai jam panašus,
Iš  prieveiksmio materiją sukūręs.

Adomai, kur dingai?
Prieik arčiau,
Jaučiu tave kažkur čia pat,
Kažkur labai šalia...

Galbūt  atėjęs patikėsi,
Kuo netikėjai, kai rašiau,
Kad  paukščiai, gūžtose sutūpę,
Valstybę  peri,
Slapukę  peri
Nuo  Čia  lig Ten...

Stebuklo  reikia,  kad  taip būtų
Slapta statyba baigiasi
Ir štai, padėk priimti ją –
Adomai, Savęsp atsiveria...

Ožiaragis (12.22-01.20), Gaidys, 364 / 52

29
PENKTADIENIS
Ir taip: ką šiandien mūsų varduvininkai Tomas, Gentvainas, Gaja ir Teofilė pasakys?
Kad laukiate pasveikinimų, tas jau įprasta, o būna ar nebūna jų, vis dėlto nelengva pasakyti Turbūt ne  laimė  būti įsiterpus tarp  tokių įspūdingų švenčių kaip Kalėdos ir Naujų Metų pirmoji.  Tačiau irgi juk smagu, pakilu žinoti, kad jau trečia diena, kai ir vėl dienos šviesos  padaugėja. Tegu ne po daug,  po  lašelį, po vieną minute, tačiau... Ech, bene pasakysi, kaip  tas „ tačiau“ atrodo?

Atsigręžiu atgal
O kelias ilgas ilgas,
Kažkaip keistai raizgytas ir įpintas
Į būtą laiką.
Ir nieko, kas jame negyva.

Netgi akmuo į  dangų kyla
Ir neblogiau už vyturį pagieda.

Neimkite manęs kaip pasaką,
Kaip išmonę netikrą;
Lazdos iš rankų nepaleisdamas
Einu toliau, negu važiuoja traukiniai,
Lėktuvai skrenda.
Nėra kelionės,
Kuri būtų iki pabaigos –
Net atgalinis kelias
Visuomet į ateitį nueina,
Nes ne nuo jo priklauso, kaip ir kur,
Kokioj visatos ertmėje esi.
Aukštieji priežasčių dievai
Savaip išraizgo šitokią kelionę,
Kad nors dainuok –

Žemė kėlė žolę
Žolė kėlė rasą
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė žirgą...

Ėgė, ar girdite? –
Į chorą jus kviečiu
Kai regisi, kad nieko paprasčiau nėra,
Kaip atsiliepti dirigentui –

Žirgas kėlė raitą,
Raitas kėlė kepurėlę
Senai motinėlei...

Neklausk, žmogau, kur aš esu.
Turbūt labai toli,
Kur nukrenta ant lūpų
Pirmas meilės bučinys.

  – O sakei, kad vaikų nebus. Bus ir vaikų.
  –  Kas čia taip?  Tu Adomai? Žinoma bus, jeigu kas neparodys kaip...  kaip į plagiatą.

Ožiaragis (12.22-01.20),Gaidys, 363 / 52

28
KETVIRTADIENIS
Inga, Ivita, Irvita, Ingeborga, Kantvilai, Vaidilute, Ema, Kamile
  O! kiek  jūsų nemažai. Kiti kalendoriai rašo dar daugiau vardų ir į visus rodo kaip varduvininkus. Sveikinu jus visus džiaugdamasis, kad šiandien dienos  šviesos ir vėl, kaip vakar, padaugės  lašeliu (minute), bet šiandien tai darau labiau suklusęs negu vakar. Taip atsitiko, kad dabar negaliu kalbėti šių žodžių tik nuo savęs.
  O kodėl?
  Tačiau  gal nepatingėkite patys  išgirsti ir suprasti, kaip  įkritęs į kalendorių žodis, persitvarko į darbą, į darbymetį.

  ... buvo 08:33, kai vakar, pasisveikinęs su jos varduvininkas lyg ir nekaltai pamąsčiau, kad dienoraštį reikėtų turėti prieš akis ir jį įdarbinti. Kaip tai padaryti, nelabai supratau, tačiau pamaniau, kad pabandyti verta: gal šitaip užmaršties bus mažiau? Mažai tikėtina, bet... gal. 
  – Ne nuo Naujų?– sužinojęs mano užmačią pasitikrino Brūkšnys.
  – Ne nuo Naujųjų,–  sakau jam pajautęs, kad vis tik smagu darosi išgirdus pirmą pasibeldimą. Beldžia į duris, o atsiliepia lyg dvasioje. Ir nors žinau, kad aplinkiniai, kaip ir aš čia, jį vadina Brūkšniu, tačiau ar tik ne pirmą kartą patikiu, kad taip nereikėtų. Norėtųsi ir būtų  teisinga, jeigu gebėčiau ant vieno brūkšnelio parašyti jo vardą, ant kito, ilgesnio, pavardę. Tačiau iš kur tai man žinoti? Ir vis dėlto neturėtų  būti padėties be išeitis. Tai pirmas žmogus atėjęs prie taip sumanyto dienoraščio ir todėl nesunku jį įvardinti Adomu. Jis taip man it iš Biblijos pakuždėtas.
  – Ačiū, Adomai. Jeigu ką, nepyk. Aš ir pats jaučiu, kad man nepavyko įspėti tavo tikrą vardą. Tačiau vis dėlto, kad kaip žmogus čia atsiradai, tai tikra.

  Neatrodė, kad Adomu pavadintas žmogus būtų supykęs. Jau senokai dienos šviesą užgulė gilios sutemos, o  aš, negebėdamas matyti akimis, jautriau ausimis įsiklausau į tylumą ir nesigauna  pačiam sau pasakyti, kad neišeina pasimatyti, kad mudviem lemta susitikti tik dienos šviesoje. Gerą žmogų junti kaip ir šviesą. Akys gali būti užmerktos, bet junti, žinai, kad už jas užspaustų vokų gyvena šviesa.
  – A-ū,  Adomai! a-ū,–  šaukiu savyje,  bet tuoj tarytum skaudžiai nusideginęs aikteliu, pabijojęs, kad balsu neišrėkčiau tai, ką savyje  šaukiu mintimis.
  – Betgi  užrašai jau  prasidėjo. Negi nesuvoki, Pranuci? –  girdžiu iš tamsos atsiliepianti balsą ir man nesunku patikėti, kad tai Jis. Ir tai, kad dienoraštis pradėjo darbą.
  Negi?
  Vakar kalendorius mokė būti atsargiais, girdi,
tinginys ir nosį krapštydamas pirštą nusilaužia,šiandien – viltingais: atradęs siūlą, rasi ir kamuolį.

27
TREČIADIENIS
Dautartai, Gedvine, Fabijole,
Taip, šiandien vienu lašeliu dienos daugiau,  bet tiek pakanka, kad galėčiau  pasveikinti kaip varduvininkus  ir priminčiau, kaip ir  kalendorius – būkite  atsargūs: 
Tinginys ir nosį krapštydamas pirštą nusilaužia.

Sveikinu.
Kalėdų šventės baigiasi.
Rytoj dienos šviesos lašeliu (minute) daugiau

Nelaužysiu aš Dievo kūno
paėmęs į rankas Kūčių plokštelę.
Žiūrėsiu naktyje
kaip žvaigždės krenta 
manydamas, kad taip į delnus Tau, žmogau.

Į gruodį įėjau, bet  noriu dar į lapkritį sugrįžti
ir pagyventi ten –
ir ten neišgyventa iki pabaigos.