Aiktelėjau, neišdrįsęs komentuoti

– Nežinau, Kandžiau, gerai, ar negerai, tačiau man visuomet tenka  rašyti tik memuarus. Tik. Kiek čia to laiko praėjo, kai iškėlėme trispalvę ir jau reikia atsiminti, kaip mums tai sekėsi.   
  – Ar jau nebeatsimeni? Ar bent neįsitikinęs, kad atsimeni?
  – Kai tokie dalykai kaip neįtikėtini, nesinori manyti, kad  kažko neatsiminčiau. Aš jau netgi vieną kitą epizodą spėjau užrašyti.  Perskaitau ir galvojau: kam to reikia, a? Na, buvo taip, kaip buvo ir ačiū tau, Dieve, kad buvo.
  – Sakai, ir ačiū tau, Dieve? Netikiu, kad taip manai, kaip man čia  sakai. Netikiu, Pranuci. Tiek metų iš jo saujos kartu valgę.
  Taip mudu su Kandžiumi sušnekome vakarėjant pirmai metų dienai. Dienos šviesa geso ir mudu, susėdę prie stalo, pajutome, kad reikia šviesos. Įžiebiau elektrą, tačiau Kandžius tuoj sumojavo: –
  – Tu ką? Gailiesi? Ne, ne, Pranuci. Žvakę, dek žvakę, –  ir nelaukęs kol tai padarysiu, pats šį reikalą atliko kur kas greičiau, negu būčiau padaręs aš. – Regis, septyniasdešimt devintieji? Taip? – tarė  statydamas ant stalo uždegtą žvakę. 
  – Taip. Ir šį baigia sudegti, Kandžiau.
  – Kol dega, reikia, dzieduli, deginti.
    Kai ruduo ar žiema, kai vakarai greitai temsta, buvome su juo  įpratę degti žvakę ir prie jos pasišnekučiuoti apie dalykus, kurie ir mūsų, ir  ne mūsų. Prie jos šviesos atsiradę ir sumanymų, kurie mudu labiau  akino ir buvome nusiteikti imti juos į savo rankas ir sumeistrauti taip, kaip atrodę pagal sumanytus vaizdinius.  Dabar, sugrįžus Kandžiui atgal, man buvo smagu, kad jis neieškojo aukštesnių pilių, prašmatnesniu apartamentų, o paskubėjo ateiti į Naujininkus. Džiaugiausi, kad neužmiršo aplankyti, bet dar labiau išgirdęs, kad visus šiuos metus norėtų gyventi kartu.
  – Kandžiau, betgi...
  – Betgi, Pranuci, ankštesnis nebūsiu...
  – Betgi sakau, Kandžiau,  2018 -ji yra tavo valioje. Aš apie tai.
  – Vadinasi, sutarėme, – pasakė Kandžius, pakilęs pasidairyti, kas  kaip pasikeitė 50 kv. metrų sutalpintame dviejų kambarių bute po to, kai iš jo išėjo.
  – O, smagu.  Viskas beveik kaip tada, kai palikau...
  – Beveik. Tačiau jeigu kas netinka, sakyk, viską išmėtysiu, kad tik tau būtų gera. Dėl tavęs, kaip mano tėvužis dėl Lietuvos, vis pasakydavo; paskutines kelnes nesigailėdamas dėl jos atiduočiau...
  Neprireikė man Kandžiui paduoti žvakės. Susirado pats. Ir šit jau ir  žvakės šviesa uždegta. Pirmą kartą, pirmą Naujų metų vakarą  susėdome prie  jos panašiai kaip sėdėję daug kartų ne vienus metus, kai nebuvo nuobodu jam kartoti prisipažinimą, jog patinka pasidairyti pro žvakės  šviesą ir stebėti pasauli už 40 šviesmečių ar netgi  toliau. Niekuomet taip negebėjau, bet dabar man pasirodė, kad irgi matau toli toli, gal netgi neblogiau, kaip Kandžius.
  – Tai bent! – aiktelėjau nedrįsdamas komentuoti reginį.
  – Ir vis dėlto neužmirškime, kad šiandien Lietuvos Vėliavos diena. Ar nebūtų verta pabandyti ją iškelti ir ten? Kaip manai, dzieduli?
  Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 2 / 01