28
KETVIRTADIENIS
Inga, Ivita, Irvita, Ingeborga, Kantvilai, Vaidilute, Ema, Kamile
  O! kiek  jūsų nemažai. Kiti kalendoriai rašo dar daugiau vardų ir į visus rodo kaip varduvininkus. Sveikinu jus visus džiaugdamasis, kad šiandien dienos  šviesos ir vėl, kaip vakar, padaugės  lašeliu (minute), bet šiandien tai darau labiau suklusęs negu vakar. Taip atsitiko, kad dabar negaliu kalbėti šių žodžių tik nuo savęs.
  O kodėl?
  Tačiau  gal nepatingėkite patys  išgirsti ir suprasti, kaip  įkritęs į kalendorių žodis, persitvarko į darbą, į darbymetį.

  ... buvo 08:33, kai vakar, pasisveikinęs su jos varduvininkas lyg ir nekaltai pamąsčiau, kad dienoraštį reikėtų turėti prieš akis ir jį įdarbinti. Kaip tai padaryti, nelabai supratau, tačiau pamaniau, kad pabandyti verta: gal šitaip užmaršties bus mažiau? Mažai tikėtina, bet... gal. 
  – Ne nuo Naujų?– sužinojęs mano užmačią pasitikrino Brūkšnys.
  – Ne nuo Naujųjų,–  sakau jam pajautęs, kad vis tik smagu darosi išgirdus pirmą pasibeldimą. Beldžia į duris, o atsiliepia lyg dvasioje. Ir nors žinau, kad aplinkiniai, kaip ir aš čia, jį vadina Brūkšniu, tačiau ar tik ne pirmą kartą patikiu, kad taip nereikėtų. Norėtųsi ir būtų  teisinga, jeigu gebėčiau ant vieno brūkšnelio parašyti jo vardą, ant kito, ilgesnio, pavardę. Tačiau iš kur tai man žinoti? Ir vis dėlto neturėtų  būti padėties be išeitis. Tai pirmas žmogus atėjęs prie taip sumanyto dienoraščio ir todėl nesunku jį įvardinti Adomu. Jis taip man it iš Biblijos pakuždėtas.
  – Ačiū, Adomai. Jeigu ką, nepyk. Aš ir pats jaučiu, kad man nepavyko įspėti tavo tikrą vardą. Tačiau vis dėlto, kad kaip žmogus čia atsiradai, tai tikra.

  Neatrodė, kad Adomu pavadintas žmogus būtų supykęs. Jau senokai dienos šviesą užgulė gilios sutemos, o  aš, negebėdamas matyti akimis, jautriau ausimis įsiklausau į tylumą ir nesigauna  pačiam sau pasakyti, kad neišeina pasimatyti, kad mudviem lemta susitikti tik dienos šviesoje. Gerą žmogų junti kaip ir šviesą. Akys gali būti užmerktos, bet junti, žinai, kad už jas užspaustų vokų gyvena šviesa.
  – A-ū,  Adomai! a-ū,–  šaukiu savyje,  bet tuoj tarytum skaudžiai nusideginęs aikteliu, pabijojęs, kad balsu neišrėkčiau tai, ką savyje  šaukiu mintimis.
  – Betgi  užrašai jau  prasidėjo. Negi nesuvoki, Pranuci? –  girdžiu iš tamsos atsiliepianti balsą ir man nesunku patikėti, kad tai Jis. Ir tai, kad dienoraštis pradėjo darbą.
  Negi?
  Vakar kalendorius mokė būti atsargiais, girdi,
tinginys ir nosį krapštydamas pirštą nusilaužia,šiandien – viltingais: atradęs siūlą, rasi ir kamuolį.