30
ŠEŠTADIENIS
Margarita, Sabinai su Sabina, Gražvilai, Dovydai su Irmina, sakot iš kalendoriaus, kad aklas aklą netoli tenuves.. Ogi dievai  žino, kaip čia  yra. Tačiau, mielieji varduvininkai, norisi geriau tikėti, nes dienos ir vėl lašeliu (minute) daugiau. Beje, taip ir vakar. Beje, taip ir vakar tikėtasi – neabejodamas, kad sulauksiu Adomo, bet, deja. Gal  šiandien? Ir va skaitinėju, mąstau, žvilgčioju į save.
------------------
  Pats suprantu, kad keistai toks peizažas atrodo, tačiau tokie dalykai paprastai neatsiginami, o nuo šito ir gintis nenoriu, netgi įtaigoju save, kad tai svarbu. Visa tai, kas gali būti ar nebūti, regisi, kaip susitarę, susitelkė į draugiją, į masę ir bendru frontu išėjo į turistinį žygį. Deja, ne viskas plika akimi taip akivaizdu, kaip jaučiu savyje, tačiau bandant nupiešti  peizažą, labiau įnykčiau dairytis po savo rankas, o  konkrečiau po jų galūnes  –  delnus ir pirštus. Draugija įvairi, reikalinga geresnio  pažinimo. Čia jos erzelio daugiausia – kalba, kažką vienas kitam įrodinėja, džiaugiasi ir pyksta.  Ji lyg priklausanti man, bet nepavaldi. Įstrigo, įsipleišėjo į tokią būtį ir atrodė, kad  joks  poteris nepasieks Dievo ar bet kurio nors šventojo  ausų, kad, jiems padedant,  reikalai  pasitaisytų ir toks sąjūdis išsivaikščiotų kas kur, išsivaikščiotų savais  kelias.
Nepadės? Jokis poteris?  Net ir šešiasdešimt  septintoji  Biblijos knyga? 
  – Ko gero. Net ir šešiasdešimt septintoji,– truputį  patylėjęs atsiliepiau į pašnabždėjimą, bet kartu tai  buvo ir užuomina, įžanga į supratimą, kad į tokį  turistinį  žygi  po save ir pačiam reikia išeiti. Gal su savo vėliava,  su savo  himnu, kurio tekstas galbūt netgi  parašytas, tik muzikos reik. Gal dar kažką  kitaip darant, judinant visą turtą, kuris susikaupė sąskaitoje ir kurį ne visą žinau. Turtas, pavirstantis  niekais... Niekų valdovo turtas, o  karalystė  jo irgi nuo Čia lig Ten

Daiktai pasenę ieško sau lygių
Ir, regisi, dažniau neranda.
Pigu manyti, kad tokie jie menkesni,
Nors neretai jau kerpėmis apaugę.

Ilgai glausčiausi ir prie seno žodžio,
Kol štai atėjo laikas ir...
Ir juo kaip į šventybę patikėjau,
Ištardamas meilingai:
– O! Savęsp...

Ne prieveiksmis jis man, oi – ne!
Jis kaip pasaulis didelis,
Kaip kosmosas įstrigęs manyje ,
Todėl atsiprašau,
Kad jį daiktavardžiu įvardiju  –
Nuo šiol toks vardas Jo tebus:
SAVĘSP

Jame kelius tiesiu,
Raides rašau,
Jį apglėbiu toliausiais horizontais.
Su žvaigždėmis įkėliau dangų ten,
O dar aukščiau –- ir begalinę erdvę...
Čia  jau  lyg Dievas jis
Ar bent  labai jam panašus,
Iš  prieveiksmio materiją sukūręs.

Adomai, kur dingai?
Prieik arčiau,
Jaučiu tave kažkur čia pat,
Kažkur labai šalia...

Galbūt  atėjęs patikėsi,
Kuo netikėjai, kai rašiau,
Kad  paukščiai, gūžtose sutūpę,
Valstybę  peri,
Slapukę  peri
Nuo  Čia  lig Ten...

Stebuklo  reikia,  kad  taip būtų
Slapta statyba baigiasi
Ir štai, padėk priimti ją –
Adomai, Savęsp atsiveria...

Ožiaragis (12.22-01.20), Gaidys, 364 / 52