Buvo gerokai po Visų Šventų, po Vėlinių. Danguje dar švietė Šaulio žvaigždynas, tačiau gyvenome Naujųjų laukimu. Su Vidiniu tai darėme, atvertę 2019 metų ruošiamo kalendoriaus sausio mėnesio kelių dienų tekstus, būtent: 1, 5, 15 ir 29. Truputį kvaila, juolab, kad kalendorius neparengtas, tik tie keli užrašai, žymėję mums reikšmingas datas, kurias atvertėme dar nesulaukę Ožiaragio.
– Geriau anksčiau, Pranuci, negu vėliau – prisimenu kurį tai sykį pratarė Vidinis, tačiau tai nebuvo pagyrimų vertas proto proveržis: kartu su artėjančiais Naujaisiais artinosi ir jubiliejai, į kuriuos neįmanoma numoti ranka, tarus: et, te užsimiršta jie. Ir nesmagiausia buvo laukti savo 80 metų sukakties. Tačiau kam ją parduosi? Imtų kas dykai, irgi mielai atiduotum. Tokių neatsiranda. O neprotingiausias užsiėmimas, tai ieškoti panašaus profilio kvailių, kai žinai, kad jų nėra. Tačiau mudviejų su Vidiniu lemtyje šis, mūsų aplinkoje vadinamas AUKSINIU žmogaus gyvenimo jubiliejus, turėjo nemenką išskirtinumą: jis mudviejų nepančiojo. Priešingai, jis įsakmiai paliepė (ar stumtelėjo), kaupiant jėgas, telktis į vienetą ir tai, kas dar galima padaryti, daryti ČIA, nepaisant kur būtume – traukinyje, karietoje, kosmose – ir daryt DABAR, nedelsiant, nelaukiant rytojaus, kuris gali (ir turi teisę) pas mudu neateiti.
  – Atrodo, kad pasiliksime ir be „Lietuvio kalendoriaus“, po, matyt, nesmagių pamąstymų, nedrąsaus, susigūžusio žmogaus balsu pasakė Vidinis, bet po minutės išsitiesė, išsitempė: – O ne! Taip negali būti, taip nebus, – kaip tada įsimenu Vidinio žodžius ir girdžiu, kaip klausė: : – Ar žinai, Pranuci, ką reiškia laukti rytojaus ir manyti, kad jis bus geresnis? Ar žinai? – dar paklausė ir pats atsakė:– Tai reiškia, Pranuci, laukti išsikvepiančio savęs.
  – Ar tik dabar tai sužinojai? Kažin, ar nepavėlavom?
  – Kaip čia taip? Kur mudu tiek metų buvome? Kur bastėmės? O jeigu kažkur ir buvome, kuo tai galime paliudyti? – it negirdėjo manęs Vidinis, bet šie dalykai rūpėjo ir man.
  – Kažkur tikriausiai buvome. O kur? Reikėtų atsiminti, betgi pats žinai, kaip su tą atmintimi. Ponia Amnezija savo darbą padarė taip, kad, regis, tik pagirti ją reikia. Taip ir padaryčiau, pagirčiau, bet liežuvis neklauso.
  – Iš tiesų manai, kad šū... esame? Negi? – sukluso, bet tuojau ir vėl ryžtingai: – Ne, ne! Mes dar žiesimės, dar lipdysimės, būsime kaip molis. Kartu, Pranuci. Kartu lipdysime, kartu būsime ir kalendorių atversime. Būtent tą, apie kurį nemenkai pakalbėta, tačiau dėl to jis neatsirado nei toks, kokį suprantu aš, nei toks, į kokį tu rodai.
Taip išgirsti iš Vidinio nesitikėta, kadangi iki tol jis atkakliai atsisakydavo veltis į bet kokį mudviejų bendrą darbą – ar tai būtų poezijos, ar prozos kūrinėlis, ar dar kas. Ir šit girdžiu, kad atsiminė ir prakalbo apie sumanymą pabandyti išleisti kalendorių, turintį pretenziją taip juo pagerbti Danutės Balsytės leisto „Lietuvio kalendoriaus“ tradiciją. Vidinis it ne tas, it jį kažkas sparčiai keitė, kad nori nenori, o prisimeni Salomėjos Nėries:
iš kur mergaitei tiek drąsos,
tiek valios geležinės...
Ir darėsi net piktas pajautęs, kad jo mintyse maketuojamą kalendorių atsisakau pavadinti „Lietuvio kalendoriumi“.
  – Kodėl, Pranuci? Kodėl?
  – Todėl, Vidini, kad mums geriau apsieiti be tokio įvardijimo. Kita vertus, tai netgi ne joks darbas Tai apsisprendimo reikalas. Minutės reikalas, – pasakiau ir padaviau jam siūlomo kalendoriaus lapo (su raštais ant jo) maketą.

Sausis 2019
Saulė teka 07:42, leidžiasi 15:02
Delčia, 24 mėnulio diena

1
TREČIADIENIS
(Arvaidas, Mečislovas)
  VĖLIAVOS DIENA
____________----------

BE VĖJO plevėsuoji man.
Ir audeklai net nesvarbu –
svarbiausia spalvos.
Na taip, šiandieną Vėliavos diena,
bet... o! Trispalve,
maištauja mintys galvoje –
iškelti vėliavą lengviau,
negu iškėlus ją laikyti
(net Gedimino kalnui tai per daug sunku).

Dairaus po smegenis toli.
Didžius peizažus užmarštis marina,
Manau, atėjo laikas,
Įmūryti į savo delną
nedidelį fragmentą
nelyg kryželį Lietuvos,
nelyg šv. Onos bažnyčią –
su Vilnele, su Vilija, su kalnu,
su pilimi ir vėliava virš jos, aukštos,
kad visuomet arčiausiai prie širdies,
kad visuomet aukščiau už paukščių skrydį

Vidini, aš girdžiu tave.
Žinau: mane tu – irgi.
Gal nemanykime, kad tik karūnose
kaip aviliuose bitės, susispiečia jėga
Napoleonas Bonapartas be Onos bažnyčios
grįžo į Paryžių
ir bokštas Eifelio – ne jo iškeltas...
______________-----------------
Ožiaragis (12.22-01.20) – Kiaulė - 01 / 01

– Kiaulė, – per šį laiką tylėjęs ir gražindamas maketo projektą, atsiduso Vidinis. – Na, taip, Kiaulės metai, bet taip neskanu pasidarė, kad...galvokim dar, galvokim, Pranuci...

Taip, aš –  Žaltys
ir man nebuvo laiko degti ugnyje
ir kilt iš naujo savimi
kaip feniksas iš pelenų kad
kyla.
Dievai – aukšti.
Jiems ten lengviau,
negu šliužu ant žemės būti.

Dėkoju tau, kad vis neužmiršti
pašaukt manęs kaip savo brolį.
Kada, dzieduli,  būsi pragare,
aš irgi šliaušiu į bažnyčią,
kad pasimelsčiau tavo maldomis
už buvusį tave,
už  tai, kad vėl atgal sugrįžtum

Girdžiu, kad klojasi ne per geriausia,
Bet ką tau palinkėti man geriau? –
šaltoj krūtinėj žalčio
te kailinių nereikia tau. 

Ir netriukšmauk manydamas,
kad reikia šaukti.
Kalbėk į akmenį, į medį,
kalbėk į vandenį, į atmintį,
Kalbėk į žaltį.
Kažkur vis būsiu netoli
neleisdamas aukštiems dievams –
bent žemėje, bent čia,
kur girių karalystėje ir Lietuvą užauginau –
savęs aplenkti.

Vandenis (01.21-02.19) –  Šuo – 25 / 04

23
ANTRADIENIS
(Gunda, Ildefonsa) 

... o Adomas tyli. Tačiau kai geriau pagalvoji, tai – kažin, ar tyli, jeigu atsiminiau? Užmerkiu akis, o ten labai neblogai atsiranda vaizdas, kai jis su žirgu, pėstute, pėstute, vis toliau, toliau. Ir jeigu prireiktų tarti jo pavardę, nedvejodamas pasakyčiau – taigi Kalipėda. Adomas Kalipėda.  „Lietuvio kalendoriuje“ šį pavardė minima kartu su prasidėjusiu Klaipėdos krašto lietuvių sukilimu, būtent sausio 15 diena. Jau esu taręs vienąkart apie tai, netgi pašaukę:
  – Burtautai, ėgėgė! aūūū! Aš žinau, kas tu.  Aūūū! Ėgėgė! Sugrįžk.  Tu Burtautas.  Prisimenu tave. Pats  prisiminiau. Pats.
  Tačiau dabar padėtis darosi painesnė. Girdėdama atsiminimus, karieta irgi pradėjo smarkiau girgždėti, budintis taip, kad prisiminiau ir Šklėrių Bladuką. Prisimenate? Laikiau ant kelių titnagą ir dainavau:

Trepsi žirgo kanopulės,
Girgžda, karieta,
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna?
    Oi, parvešim šimtą metų...

  – Tik? Tik tiek? – nustebęs klausė žmogus. Kas jis? – nelabai rūpėjo,  nes atėjo nemenkai žmonių palydėti karietą pro Vilniaus vartus. Daugiau nepažįstamų. Ir dabar, žinant, kad tai būta Bladuko, jis man labiau reikalingas ir įdomus, negu anuomet, kai negebėjai jo pažinti. Neužtrukus pamačiau prie karietos ateinančią Ireną Sėliukaitę.
– Tai bent! – nudžiugau. – Ar žinai, Irena, jog labai tikėjau tave čia, karietos palydėtuvėse, pamatyti. Tau tikriausiai – neįtikėtina, bet... labai.
  — Dar ko! Nemanau, kad esu blogesnė už kitas moteris ir manęs mylėti negalėtum, — nusijuokė ji, skirdamasi sau kelią kaip per žmonių turgų: — Nagi, žmonės, praleiskite, gal bent dabar vežėjas pasakys, kad myli.
  — Myliu, Irena, tikrai, kad myliu, — pašaukiau nuo  pasostės, smagiai stebėdamas, kaip jai leidžiama lengviau ateiti. Atrodė, kad publikai įdomu, kaip miela moteris atsisveikins su karietos vežėju. Tačiau atida jai atsirado pirmiausia todėl, kad tokioms  moterims komplimentų nereikia —  Irena graži, miela, šviesi ir patraukli, kad ir iš toliau ją matant. Deja, žinojau, kad apie meilę man nekalbės. Ir šit girdime:
  — Visa Lietuva (ir ne tik Lietuva), senosios mūsų istorinės žemės savo gelmėse slepia tautos praeitį.
  — Girdi? — bakstelėjęs į pašonę, pašnabždėjo Tomas.
  — O tu — ne? Tu negirdi? — dar tylesniu kuždėsiu atsiliepiau į jo,  atrodytų, neprotingą, klausimą, bet žinojau, kodėl jis į pašonę stuksena. Radijo karieta pakeliauti po tautos praeitį jį traukė dvasinis poreikis — tai smalsus, žingeidus vyras, bet kartu ir protingas: protas vertė būti atsargiam, neskubėti ir rankioti argumentus, kurie lemtų jo apsisprendimą „už“ ar „prieš“, lipti į karietą kelionei ar, mandagiai padėkojus už kvietimą, palinkėti laimingo kelio ir sėkmingo vilčių, panašių į sapnus, išsipildymo, o pačiam pasilikti Vilniuje prie įprastų aktoriaus darbų. Ramybės ne kažin kiek ir ten, bet toks darbas vis dėlto jam įprastas ir be rizikos: kvaila norėti geriau, kai ir taip gera, kur eini – durys talentingam aktoriui Tomui Vaisietai atidarytos.
  Iš Irenos pirmo sakinio Tomas suvokė, kad tai nebus dyka kalba ar palinkėjimai, kaip įprasta juos sakyti, pajautė, kad juos išgirsti verta, net jeigu ir apykurtis būtum. O ji, Irena, nepašaukdama, ramiai:
  — Visur yra praėję mūsų protėviai, visur. Taip, tie patys, kurių dvasia šiandien sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipę. Tačiau ir tuomet nedažnai pamąstome, kiek daug dar nežinomo, kiek mūsų praeityje  neatpažintų mūsų pačių, iš kur ir patys išaugę, išnokę ir norime, kad šią estafetę pratęstų mūsų palikuonys. Oi, daug ten dar nežinomų likimų, netgi  XX a. tragedijomis žymėtų. O kalbu apie protėvius, taigi kalbu beveik mus pačius, nepaisant kuriuose  amžiuose augino jie mus. — Irena giliai įkvėpė oro, o iškvėpdama: — Kad ir kaip toli istorijoje būtume vieni nuo kitų, bet dvasioje kaip šioje sausio 15 -oje, išridenusia karietą į Lietuvą, į tą mūsų laiką, kurioje ji kitokia.
  Irena nutilo, bet atrodė, kad tokia tyla irgi kalba. Nežinau, kaip ši kalba atrodžiusi kitiems, tačiau, klausydamasis jos, savyje, girdėjau:

Tyliu.
Nes jau žinau —
ir tyloje perkūnai griaudžia,
žaibai ugnim žegnoja
ir medžiai virsta audrose.
Išnyksta miestai, sodžiai, o mane
it pakaruoklį
pakabina ant šakos
Ir supa pradanginta Lietuva.

Neduoki tokio pragaro, dangau,
bet jei nebūti jis negali, jei yra,
tebūnie mano tyloje...

  O Irena Sėliukaitė:
  – Nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad  net nejaučiame, kad ant kapo stovime. Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo.
  – Girdi? — dabar jau aš bakstelėjau Tomui į šoną. Žvilgtelėjo, bet neatsiliepė. O man parūpo, kad, neduok Dieve, nesutriktų Irenos kalbą įrašinėjantis magnetofonas. Jutau, kad ji bus reikalingas, kaip bažnyčių šventoriai, kur daug kartų stebėjau, kaip dažnas žmogus, prieš įeidamas į bažnyčią, persižegnoja čia, jų šventoriuose. O štai žodžiai, kuriuos karietos kelionėse naudojausi dažniau negu malda. Jie ir pasakyti kitaip buvo – žiūrint į vežėją ir tikint, kad su jais ir bažnyčia bus atnešta į karietą.
  – Daug kentėta, bet ne tik. Visa ko čia daug: ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, su margaspalviais žmonių likimais, su šventėmis ir laidotuvėmis. Negalima jų vienašališkai vertinti. Todėl siūlyčiau į karietą eiti atvira širdimi, švaria širdimi. Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną, įsigilinti. Tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo ir ar mes esame tos jų kančios verti.
  Po Irenos kalbos publikos aplodismentų nebuvo. Jų nereikėjo, nes būtų trikdę tautos piliečius išgirsti save. Irena gi, girdėjusi už savo nugaros mudviejų  su Tomu kuždesį, pagrasė prieš akis pamojuodama pirštu:
  – Nu, nu, nu... Neužmirškite, ponai, kad kuštukai namus gadina. Nemanau, kad karietai jie galėtų padėti.

22
PIRMADIENIS
(Anastazas Asta Nastė Vincas)

Atsiverčiu kalendorių. Kaip visuomet, kaip kasdien. Tačiau argi  tai naujiena, jeigu jų tiek daug ir tai daugybei piliečių įprastas dalykas.
– Ir dar kokia naujiena! – dabar sakau. – Jeigu tokia svarbi ji nebūtų, argi apie ją kalbėčiau? Ir nekalbėjau, kol nedingtelėjo kažkas į Savęsp kaip Tunguskos meteoritas į taigą. Rašiau eilėraštį „Teka saulė“ ir mokėjau džiaugtis, kad gebu mąstyti:

Daug tylos. Net per daug.
O pasaulis skaidrus lig muselės sparnelio.
Negi reikia klausyti minties,
kad pavargęs esu,
nesulaukęs net šimto.

Ponai mano,
dėl to man liūdėti netenka,
tai, kas BUVO –  manęs ne lašu neaplenkę –
susikrovė kaip Vilnius į mūrus
ir Savęsp erdvėje karalyste žibina.

Bet vis tiek dar norėčiau išbėgti,
dar daugiau parsisiųsti statybų į mūrus,
bent iki šimto .

Ligi šiol dar smagu atsiminti,
kaip prie Vieneto glaudžiasi Nulis,
kaip dievai jo bažnyčiose skamba,
kaip gražiai poteriauja altoriai.

O jeigu ne vienas, o – du?

  Nebaigtas rašyti eilėraštis sustoja, plunksna lyg patekanti saulė pakyla aukščiau nuo popieriau. Man tai kaip paraginimas neskubėti, geriau įsiklausyti į žodžius ir tik tuomet pasiūlyti jiems būstą ant popieriaus.  O iš viršaus stebi „Lietuvio kalendoriaus“  varduvininkai. Smagu, kad ten ir Vincas su Asta – tėtės ir dukros vardai. Irgi atrodo laukia, ką atsakysiu, pasiklausęs savęs: o jeigu ne vienas ,  o  – du nuliai?
    Bičiuli mielas, neprasitark.
    kad per mažai to vieneto, tų nulių? –
išgirdau pasargaujančią Daliją.
  Pakėliau kairę ranką dešine, paglosčiau anos rankos Mažylį ir neskubiai,  atsargiai jį priglaudžiau prie delno, stengdamasi atkartoti veiksmą, kurį pirmą kartą atliktą 1949 metais.
  –  Dešimt,– pasakiau. Ir tai buvo tiesa. Su Mažyliu, dabar dažniau  vadinamu Digitus Minimus, minėjau pirmą pragyventą dešimtmetį. Dar po dešimt metų tuo pačiu laiku užlenkiau antrą pirštą, Bevardį. Dar po dešimt – Didįjį.  Per penkiasdešimt metų visi kairės rankos pirštai gavo po dešimt metų sukaupto laiko palikimą su visu kiekvieno jų dešimtmečiuose užgyventu turtu. Dešinės rankos Nykštys su Smiliumi jau irgi juo apdalyti.  Prie pat delno prilenktas ir dešinės Didysis... Jau net neabejoju, kad tai pavyks padaryti, dar vienas  dešimtmetis  sukauptas ir jam paliktas, kaip palikimas. Tačiau tai nedidelė paguoda, nes dar reikės sukauti du dešimtmečius „palikimo“, kad nebūtų begėdiškai nuskriausti paskutinieji du – dešinės rankos Smilius ir Mažylis. Reikia prie Vieneto priglausti dar vieną nulį.   

Gal todėl iš toli,
bet jau šiandien regiu,
kaip, į kalnus išėjusį, vejasi Jis.
panašus į šilinių Tamošių
pro šulinį į debesį įšokusiu...

... daug tylos. Net per daug.
o pasaulis skaidrus lig muselės sparnelio.
Teka saulė giliai iš Savęsp
per sapnus, per mintis ir žodžius,
o patekėjus, nusileisti negali...

– Ir ką žadi daryt? – išgirdau varduvininką Vincą
– Iš tikrųjų, – ką? – smalsavo  ir varduvininkė Asta.
Ir girdžiu, kai, atrodytų, be jokių  priežasčių įsiterpia Albinos Šiupienienės palinkėjimai karietai iš 1994 metų sausio.

  „Radijo karieta“ – malonus ausiai skambesys, netikėtas akiai žavesys.  Žiū, iš arčiau karieta – menkutė ir prasta.
Ar nesubyrės pasukusi į kelią?
Ar rasis kam palabint vadeliotoją? Juk mes nebe tie – svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas Tamstos toks?..
Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs: ieškojau Lietuvos – Lietuvos nebradau.
  – Ak, Albina,– kalbu jai dabar, iš 2018 sausio. – Visko būta. Net manyta, kad karietos niekuomet nebuvo. Niekuomet. Tačiau skaudžiau buvo įtikėti, kad ji dingo taip, kad ir atmintis apie ją išnyko.  Tačiau irgi, matyt, neriekia stebėtis. Juk daug kam ir Tunguskos meteorito  nebuvo.  Tačiau tai ne joks praradimas, o priešingai. Gal jie teisūs. Net jeigu ir neteisūs, taigi puiku, kad taip yra. Girdėk  kaip  tariami  jų  žodžiai:
  ... tąsyk sprogo iš žemės išsiveržęs metano dujų debesis. Žemę pervėrė juodoji skylė, įvyko termobranduolinė reakcija arba nukrito antimaterijos gabalas, o gal – ateivių laivas.
  Argi, neįdomu,  Albina. Ir kalbu taip, kad kažkas panašaus atsikimo ir su manimi. Pati žinai, kad ne vienerius metus iešojau  karietos, kai ji  buvo netgi arčiau negu greta, negu čia pat; buvo giliau. Man regis, kad tai  panašu į Šklėrių Tamošių, pro šulinį į debesį įšokusiu. Bet atsiprašau. Gal jau ir pati primiršai, kokie tavo linkėjimai buvę.
  – Manai? Tuomet prašau, pasitikslink.– vėl atsiliepė Albina iš 1994.

Dieve duok, kad būtumei lyg varpas, šaukiąs pakeleivį lipti karieton ir godas godoti.
Klausykis ir kalbėki. Iš širdies į širdį. Idant pajaustum žodžio gyvastį ir dvasią. Tiktai nelieskit dabarties žaizdų – galbūt greičiau užgis, Stiprybės Tamsta semkis praeity – nuo amžių per garbę didžiavyriai vedė ir gaivino tautą. Prikelkite mirusius, pažadinkit gyvus... Terauda  dzūkeliai, dainuoja sūduviai, tegirias žemaičiai, kvatojas aukštaičiai...
Paėmiau titnagą ant kelių, paglosčiau ir iš karietos kelionių girdžiu:

Senis švilpčioja botagą
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega
Pusto liepsneles
    Oi parvešim šimtą  metų
    Mūs šalelės mylimos,
    Šimtą metų, šimtą metų –
    Visą amžių Lietuvos..

  – Tik?  Tik tiek? – paklausė Šklėrių Bladukas, bet aš jo tuomet nepažinau. Jis dirbo persivertėlio, persimainėlio darbą...

Atrodė, kad pats aiktelėjau. Gal iš įpratimo. Gal netyčia. Pasitaiko  gi. Tačiau balsas buvo toks, kad ausys jo nepažino. O ir aiktelėjau ne  taip, kad  reikėję išsižioti, tačiau dvasioje subangavo ir aidėjo toli toli.  Lukterėjęs išgirstu, kad kažkas panašaus kartojasi, kad iškalbami žodžiai ar frazės lyg šiaip sau, lyg adresuoti Niekui, (Niekam).
  – Taip, taip, lyg būtų adresuoti Niekui (Niekas), – pasakau įspūdį balsu ir darėsi įdomu atsiminti, ar taip atsitikdavo anksčiau. Hmm, bene pasakysi. Tačiau šį kartą toks dalykas negalėjo pasilikti taip, kad  galėtų būti užmirštas. Frazės aidėjo per Savęsp, per jos  erdvę į  begalybę, o erdvė sava, pažįstama, išgirstama kaip Poe ir Pro poterėlis:
      Niekų valdove,
      pasakas gražiai seki..
  – Ne, Dzieduli, šįkart ne Poe ir Pro taip žinią siunčia ir netgi ne karieta girgžda.  Va, išgirdau Albiną Šiupienienę. Pagalvoju – Dievas  nubaus,  neišgirdus Radijo karietos. Bet tykiau,  tykiau, tykiau... Kodėl  turėčiau aš pasakoti, jeigu tai  gali padaryti daina. Jis – kaip ir Vilniaus dzūkų pulkucio himnas,  – pasakė Marytė Liugienė , – prašau, girdėkit:
   
Ar būsi mažas, vai ar dzidzulis,
Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis.
  O jeigu dar tas dzūkulis ir giesmininkas? Tuomet toliai išnyksta.
Nepasisekė Marytei Zalanskaitei padainuoti solo. Mačiau ją vieną, o  girdėjau visą  nedaugelucį pulkucį. Ir taip įtaigiai, patikimai, kad  atrodė iš karietos niekur nebuvo išėjęs. Čia repetavo, koncertavo, gyveno...

Tep graudziai giedam, tep meiliai žiūrim.
Viskuom  pasidalinam, kų pacys turim.
Kų in užancį, kų in kišenių –
Acimenam tankiai paprocį senų.

  Laiko vis daugiau ir daugiau, kai surankiojęs sudužusios karietos šukes, visą šį reikalą užmiršau. Atminties atsigavimo apie Radijo karietą pradžią žymiu  2002 metų rugpjūčio pabaigoje susapnuotu sapnu. Tiesa, abejoju, ar tai buvo tik sapnas. Išgirskime.
____________________--------------
   
DAR RIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
  – Kas  buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
  Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis  giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar  turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma teisę į keliones Radijo karieta. 
  – Kas buvo, seni, buvo, karieta sugriuvo,– į mano mintis ramiai atsiliepė nematomasis.
  Kažin, kur jis ir kas jis?  O įdomiausia, ką pasakytų, užklydęs į karietą dabar, po penkiolika metų. O, dangau,  kaip nepaprasta  girdėti:

Ir in karietų nūnai sulėkį
Cikimės visadu šitep regėcie
Dzūkų vienybį, dzūkų galybį –
Brangiausios šalalės visų grožybį.

Visi mes broliai, visos sesulės
Visus mus nešiojo viena motulė.
Mūsų  motulė – siera žemelė
O mūsų tėvelis  – žalias miškelis.

  Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
  – O Dieve, Dieve, –  prisimenu atsikvėpiau tuomet tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutvėrimo pirmąją dieną. Prieš akis net ir erdvė išnykusi, tik skaudus popiergalis su savo parašu: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. 
  – Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, Radijo karieta pražuvo,- nerimo naktyje balsas.– Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
  Deja. Vis pamanydavau, kad suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti  jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
  – Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus.  Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena?
  – O tu , užklydėli, paklausyk,– atsiliepiu jam, atitolęs nuo tokio jo per tris penkmečius ir uždainuoju.

Ar būsi mažas, vai ar dzidzulis,
Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis...

  –  Ne dūzkulis? Tuomet bent vaidink tokį, mokykis juo būti, – sakau, kaip iš pamokslo, tačiau nesusilaikau ir atsidūstu: – Ak, tirpsta, tirpsta ir dzūkuliai. Kaip ir visa Lietuva, kaip, beje, ir lietuvybė...

1994  01 15

  O karieta važiuoja... Lengviau netikėti, kad taip, bet važiuoja.  Pagalvojus gi,  ar daug  reikėjo,  kad taip atsitiktų, vėlgi tik  priekaištus sau pažeriu, nes suprantu, matau, atsimenu, žinau, kad  tereikėjo tik išeiti į darbą ir tų visų nesusipratimų nebūtų buvę, o tik taip, kaip pirmą kartą, kaip kelionėse per metams, kitus ir dar,  ir dar, kuomet ar kaip prisėdi,  ar atsiremi, ar su botagu,  ar be botago, ar užsimišti,  o savijauta tokia, kaip sutverta, kad būtum tikras vežėjas – net neprasižioji dainai, o girdi, o dainuoji:

Yra  pasaulyje  dalykų
Labai  tikrų, bet daug ir – ne
Lyg  atmintis  apie  jaunystę
Galvon  girgždena  karieta

Arba:

Stebis, stebis nemunėliai
Kaip gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda karieta.

O  jau  tuomet laisvas ir atsikvėpti.  Tačiau  vis tiek išlieki būti  vežėju, nes iš priedainio suvoki, išgirsti, kad tu štame procese ne vienas ir kad ne dėl malonumo esi toks  visiems labai reikalingas.

Oi parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų,  šimtą metų –
Visą amžių Lietuvos...

– Kažin, ar kas suprastų, išgirdę tokį  mane? – prakalbu sukrutęs paieškoti ruginukės.  Nedaug. Gurkšnis, kitas. Tiek karietos vežėjui  priklauso. Jeigu jis dzūkas, nagi tebus leista nuryti ir trečią gurkšnį,– šypteliu pats  sau ir suklustu: ogi  kas čia  dabar? Į rankas  pakliūva ne buteliukas  su ruginuke, o didelė knyga PER ŽODŽIO GYVASTĮ IR DVASIĄ . Ir tuoj iš atversto lapo skaitau: 

  1994  01  15 simboliškai atkėliau Vilniaus Vartus. „ Noriu, kad Radijo karietų išleistum iš Vilniaus, – paprašė Pranas Karlonas. – Kap lietuvė Mocina, lietuvė  moteris“.
  Sumetiau tekstų, turincį neišbarstytos „ Aidijos“ dvasios ir palaimytų doc. A. Pupkio.  Šiųdzien vargiai galėtau šitep parabilc. Ne  aš viena tokia. Nugi ir popersorka Regina Koženiauskienė (prisiminus Propesoriu Juozu Pikčlingiu skirtų savo dailų žodzį) neseniai prisipažino: „ Nesugebėtau tep gražiai kap priš dešimc metų parašyc“
  Betgi tai ji, Albina Šiupienienė, „lietuvė Mocina,  lietuvė moteris“ per šitą knygą taip kalba ir būtent iš 1994 - 01- 15 .
  – Labas,  Albina. Buvau pasirengęs visur tave sutikti,  bet tik  ne  karietoje. Ir nepyk.  Gal žinai,  gal ne, bet buvau įtikėjęs, kad jau apie  dvidešimt metų, kai jos nėra. Aš labiausiai netikiu, kad taip gali būti nepaisant, kad iš tikrųjų ji vis tik visą šį laiką buvo ir dabar yra. Ir  suprantu, kad yra kažkokia būtybė, kuri tai ryja, tai atrajoja  mano smegenis. Jaučiuosi, ką tik  atrajotas... Ir  aš, ir  karieta.
  – Ir,  žinoma,  Ygaga
  – Yhahahahaaa, –  pasigirdo žirgo žvengimas. Netgi neabejojau, kad jį  girdžiu iš anos kelionės, kuri  aprašyta knygoje,  atkeliant  Vilniau  miesto  Vartus. Albina Šiupinienė  paskutinius  palinkėjimo  žodžius  taip rikiavo:

Tikėkime – ateis  diena: nušvis dangus, ištirps  ledai, pakils  aukštai  sušilus Lietuva. Ir vėlei meilė  artimo  tarp  mūsu bus gyva.
  Tad sėsk karieton ir  važiuok.  Kur mūrai dideli ir ponai garsūs, kur pirkios mažos ir žmoneliai gražūs. Išlipk ir pasibelsk. Tavęs tikrai ten  laukia.  Tenai – Tautos  likimas.
  Palydėsiu aš  Tamstą pro Vilniau vartus, lauknešėlį kelionei įdėsiu  poeto (E. Mieželaičio) žodžius:

Esu daina. Einu aš į lietuvio namus,
Kur dega šiltas židinys.
Čia kraujo upės, ašaros čia sruvo,
Bet neužgeso protėvių ugnis.
Esu daina. Aš  amžina ugnis.
Ir neužges lietuvio židinys 

  Dieve padėk.  Laimingos Jums kelionės, –
paskutinius palinkėjimo žodžius tarė Albina Šiupieninė.
– Ačiū, Albina, –  padėkojau jai „kap lietuvei  Mocinai,  kap lietuvei  moteriai. O žirgas Ygaga irgi:
– Yhahahahahaaa

Gėriau arbatą, kai pasivijo raitelis. Tyliai, kad  kol nepakalbino, neišgirdau.
– Kaip sekasi kelionė?
– Geriau klaustume, kaip sekasi darbas.
– Taip,  taip. Ir vis dėlto gero apetito, dzieduli, – palinkėjo nepažįstamas vyras, tačiau kažkodėl norėjosi manyti, kad tai Adomas.
  – Ačiū. Stalo daug. Siūlau ir jums prisėsti. Arbatos irgi atsiras.
  Tačiau neatrodė, kad jam labai rūpi mano stalas su arbata. Gal šiek tiek aš. Žinojo, matyt, gal ir pats patyrė, kaip atrodo savijauta, kuomet nežinai, ar džiaugtis, ar liūdėti, netikėtai pamačius užgyventus turtus. Ypatingai tą, kuris labiausiai rūpėjo. Kone dvidešimt penkeri metai praėjo, kai pirmą kartą išvažiavo „Dženė“. Greitai suskaičiuosiu dvidešimt metų, kaip jos netekau. Kas dabar beprisimins, kokius kelius išvaikščiojau, stengdamasis ją susigrąžinti. Tačiau labiausiai neįtikėtina, kad... (nors dėk virvę ir pasikark!), kad karieta visą šį laiką buvusi kartu. 
  Girdžiu, žinoma, girdžiu kai teiraujamasi: kažin, ar ne iš Vasaros gatvės, kur įsikūrusi Vilniaus  miesto Psichiatrinės Sveikatos centras, šie mano užrašai. Ar ne tiek pat laiko, kai iš psichiatrų globos niekur kitur neišėjęs?
  – Betgi manei, kad ir „Lietuvio kalendoriaus“ nėra, – atsiliepė į  mano mintis užklydėlis.
  – Ne tik maniau, bet ir žinojau, kad jo nėra. Betgi būk mielas,  žmogau, ir prisėsk. Netgi būdamas be vardo, be pavardės ar nenorėdamas pasiviešinti. Mano pažįstamų panoramoje įvairovė nemenka. Yra ir tokių, kurių nė karto nesu matęs. Yra ir tokių, kai tas pats žmogus sugeba persikūnyti į bet kurį kitą. Ir nesuvoki, kad tai persimainėlis. Toks tikras, kaip profesionaliai sufabrikuotas pinigas – perki juo prekę kaip doras  pilietis, moki pinigą ir nežinai, kad jis netikras.  Betgi stop, – darausi apdairesnis,– negi galėtum būti Bladukas? Jeigu taip, tai prie stalo nėra tau ką veikti: sugrįžk būti į  Bladuką, o  tuomet – prašau. Nors su visu  Šklėrių sodžiumi, nors su visu šilinių dzūkų kraštu.
  – Kai sutinki  protingą žmogų  pasirodo, kad neturi ką veikti. Poilsiauji ir tik, – atsiliepė į mano netrumpą oratoriją raitelis ir nusišvietė visu  veidu. – Dėkui, dzieduli. Tačiau atidėkim šitą reikalą ateičiai. Ateina į žmogų toks metas, kai jis ir pasikarti negeba. Ir tai normalu. Pats  pamąstyk, ką reikštų tavos pasikarimas, kuomet substrate daugiau karietos „Dženės“ negu tavęs. Regiu, dabar nusitaikęs į „lietuvio kalendorių“. Tačiau tai, ką juo vadini, net ir tai, kaip jį  įsivaizduoji, per daug primityvu, kad vadintųsi „Lietuvio kalendoriumi“.
  – Negi žinai, kaip aš jį įsivaizduoju?
  – Žinau, kad tokiam  kūriniui reikia gerokai geriau žinoti Lietuvą, negu ją žinai. Tačiau, kad išėjai į darbą – puiku.
  – Į  kokį  darbą?  Ak, į darbą. Na, taip, taip... Kažkaip primiršau.
  – O  didžiausias darbas dabar karietoje. Ir taip ar prie arbatos, ar prie butelio, ar šnekinant paną...  Ir... visur.  Pertvarkyti savo  materiją pagal aukštesnės būtovės poreikius nepasakyčiau, kad  paprasta, bet,  bet:

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl - nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:

  – Bet  gal esi Jonas Mačiulis?  Maironis?
  –Jeigu ir tuščia vieta būčiau, tai nesiliaučiau manyti, kad kažkam ji  nemenkiau  reikalinga, kaip ir Baltija, kad į  ją būtų galima ateiti ir  užpildyti. Ir nepavydėk brūkšniui, net jeigu jo vardas būtų Adomas, o pavardė Spindulys, Antausis ar Kalipėda. O jeigu pasirodytų, kad tai Danutė Balsytė Lydeikienė irgi nepavydėk.
  – Bet mylėti  turbūt leistina, – dabar jau aš šyptelėjau. Tačiau jos atspindžio dvasioje – nė lašelio. Kažkaip gyniausi ja, net nežinodamas nuo ko. O gal net nenorėdamas sužinoti. Tačiau supratimas, kad esu karietoje ir kad visuomet, net jos ieškant joje buvau, man darėsi neginčytinas. Kad darbe – taip  pat. O raitelis patapšnojo žirgui per kaklą ir vienas šalia kito ėjo kartus, vis atsigręždami, bet žirgas dažniau, paskui save kaip pėdsaką palikdami jūros ošimą ir giedojimą į dvasią. 

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Ne, šiandien negiedoti negaliu.
Tegu pro ašarą, per atmintį, bet giedu . 
Kiti – kaip nori, jų valia.
Būna ir taip: parodo kąsnį prozos
ir pasirašo, kaip poetai.
Ką jiems sakysi, kai žinai –
ateis į protą ir sakys,
netgi vežėjais neišmokę tapti.
Ir aš prisimenu, kai prozą
kaip eilėraštį rašiau,
bet parašas (Dzievuliau, ačiū tau), 
nuo pat pradžių v e ž ė j o.

Ir iki šiol jis man, kaip dovana.
Atsimenu, kaip rodė į mane
ir dyvijosi, kad, girdi, negali šitaip būti,
esą, nors mirk iš juoko.

Ir pirštų rodyti nepagailėjo,
liežuvių pacituoti –irgi:
nekaip atrodo, kai kažkas
viduržiemy karietą kinko,
bet dar keisčiau girdėti, kad, esą,
susiruošė ieškot Žmogaus širdies
ir kad ieškos, kol ją suras,
jeigu net tektų nukeliauti
per amžius iki Kristaus,
ar net toliau.

O aš? Vežėjas gi,
proza eilėraščius rašau:

„Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: Tikime ir  abejojame, abejojame ir tikime
– Ne, žmogeli, su  tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, – tai pamesi,– nepavargsta atgrasinti nuo tokio užsiėmimo kas tik nepatingi. Tačiau dabar nors himną giedok, kelk vėliava ir ja plevėsuok: sukako 24 metai, kai karieta išvažiavo į tokią kelionę. Neatrodo, kad kada  buvau užmiršęs, tačiau ir nežinios kaip, kodėl JI pas mane atsirado, deja, nesumažėjo. O gal, ačiū, die, kad taip, kad nesumažėjo. Jau patikiu, kad tai neatsitiktinumas. Jau netgi įtariu, kad galbūt prieš mane jos vežėju buvo Adomas, atsargiai minimas kaip Kalipėda. Jau vėlu, o aš dar vis laukiu jo leidimo viešai ištarti šią pavardę kartu su vardu – Adomas Kalipėda.  Ir taip vėlgi ne todėl, kad dar vienas  butelis šampano iššautų prisimenant karietos keliones. Averčiu „Lietuvio kalendoriaus“  šiai dienai prisiminti tekstą ir cituoju:
  Klaipėdos krašto diena 
  1923 m.( Sausio 15d.) prasidėjo Klaipėdos krašto lietuvių sukilimas.
  Šalia lyg iš netyčia parašytos eilutės išsišviečia ir Kalipėdos pavardė.
  – Adomai,  kur tu? Kodėl tyli?

14
SEKMADIENIS
Auksė Lilija {Feliksas Teodozijus  Hilarijus Laimis Lilija}

Vėl kaip vakar – ir naktis tokia, kad atrodo geriau patylėti, atsimenant vakarykštę. Tik štai saulė teka viena minute anksčiau. Tačiau šį kartą smalsu pasidarė būtent dėl to: pagalvojau, kažin kaip atrodytų mano užrašai parašyti apie tą patį. Beveik. Ta  pati  mergelė su ta pačia suknele. Juolab, kad  į darbą ruoštis  nereikia.
– Nereikia  ruoštis į  darbą? Betgi  pabandyk  atsiminti,  kokių  ketinimų  pripaistęs vakar.
  – Pripaisčiau? Tu apie ką, Adomai? – buvo įdomu žinoti ir pačiam atsiminti.
  – Atsižegnok jų, atsižegnok,– kaip niekuomet sujudo sukruto Adomas, –  nes tai labai panašu į anekdotą.
  – Nusiramink ir būk atidus, – pasakiau jam, stengdamasis atsiminti taip, kaip užrašiau vakar. Ir šitos pastangos, toks ketinimas keitė mergaitės išvaizdą, o jos suknelė atrodė iki šiol  dar nematyta. Dargi  darėsi smagiau ir dėl to, kad kažkam tai parūpo.  Adomą aplinkiniai  dar  vis rodo, kaip į brūkšnį ir užrašo irgi kaip jis,  apsieidami be abėcėlės: __ ___  . Man  jau taip nereikia, vis drąsiau pavadinu jį  vardu, tačiau suvokiu, kad Adomui labai reikia turėti ir pavardę. Bent kol kas mano protui labiausiai atrodžiusi priimtina Antausio pavardė.  Iš tikrųjų, argi neskambu? Adomas Antausis!  Tiesa, toks dalykas tik  projekte. Prireikus netgi negelėčiau pasakyti – kodėl?  Pirmą kartą ją ant popieriaus užrašiau kai saulė tekėjo  07:36 ir viršum Lietuvos aušo Laisvės gynėjų diena.
  – Cha, cha, cha, – girdžiu, kaip  savyje juokiasi Adomas, bet jis net nežino, jog  iki to jam piršau Spindulio pavardę. Šis reikalas dabar  atkritęs, bet...bet vėl keliu „Lietuvio kalendorių“ ir ten aptinku lyg specialiai sumaniai paslėpta jam labai pritinkančią Kalipėdos pavardę.
  – Aprimai  jau, Adomai? Tad dabar klausyk, – saugodamasis , kad  neprasitarčiau sakau jam ir rikiuoju, kaip mums elgtis. – Aš klausiu, o  tu  man atsakyt. Burnos  aušinti  tikrai ilgai nereikės.. Sakyk,  negi mano  žodžiai, kad „esu 80 metų išvakarėse“ priskirtini anekdotui. Ir argi  galima pamanyti, kad tai netiesa?
  –  Toliau.
  – Ar kada  ginčijau, kad „senasis visai s u s k y d o?“ Ir kaip galima tai paneigti, jeigu tai visiems akivaizdi tiesa? Tyli, Adomai.
  – Betgi žinai, senasis, kad tyla irgi reiškia sutikimą.
  – O  dabar cituoju:   
  „Ir niekas nepastebite, kad skystis pradėjo garuoti. Tačiau žinau, kad ten irgi niekur nesu dingęs. Garais sugrįžtu atgal į smegenis ir regėdamas, kaip kas yra, ir pats mokausi, ir kitus  mokau kitokios pasaulėjautos.
  – Aš Jums kada nors, dzieduli,  padovanosiu žiogą. Su smuiku. O dabar žiupsnelis jo muzikos, – tuoj pat, nepalikdamas  pauzės,  atsiliepė Adomas..
–  Ačiū, bet man  būtų labai reikalinga, jeigu leistum save kuo  greičiau pavadinti Kalipėda.
–  Ir via dėlto  muzika. Dabar...

Taip nemanyk,
kad ateitim nebūsiu.
Kai tik pavasariai klebens duris,
kai bus jautru Tau atsiminti,
atklysiu (kad ir žodyje) — buvau.
Bus miela pereiti per lauką,
kuris augino rugį, grikį
ir pilstė medų į žiedų taures.
Tai kas, kad atpažinti vienas kito
jau dabar nemokam;
yra dalia, kuri man duoda teisę
nokinti ateitį kaip maldą savimi.
Paoooošt tiesos žodžiu — buvau...
Tai juk tas pats, kaip ir dabar,
kuomet esu toli toli...
  Ožiaragis (12.22-01.20) – Šuo –14 / 02

  Per naktį kėliausi ir kartą, ir kitą, ir...  O ir naktis tokia lyg miegu,  lyg - ne. Tačiau paskutinį kartą atsikėlęs ir pamatęs laikrodyje laiką, supratau, kad man laikas ruoštis į darbą.
  – Į darbą?
  Viską  suprantu, viską. Nereikia  manęs barti, kad, girdi, senasis  visai suskydo. Tačiau ar kas pastebi, kad ne be tikslo. Skystis pradėjo garuoti. Tačiau žinau, kad ten irgi niekur nedingęs. Garais sugrįžtu atgal į smegenis ir iš ten pasilikusią senąją materiją mokau kitokios  pasaulėjautos.
  – Ha! ha! Lauk. Taip ir patikėsime.
  – Tai būtų liūdniausias dalykas, kokį įsivaizduoju, nes nežinočiau, kodėl (kam?) aš Jums taip labai reikalingas.