Tepasidaro knyga (kalendorius)

    Buvo gerokai po Visų Šventų, po Vėlinių. Danguje dar švietė Šaulio žvaigždynas, tačiau gyvenome Naujųjų laukimu. Su Vidiniu tai darėme, atvertę 2019 metų ruošiamo kalendoriaus sausio mėnesio kelių dienų tekstus, būtent: 1, 5, 15 ir 29. Truputį kvaila, juolab, kad kalendorius neparengtas, tik tie keli užrašai, žymėję mums reikšmingas datas, kurias atvertėme dar nesulaukę Ožiaragio.
– Geriau anksčiau, Pranuci, negu vėliau – prisimenu kurį tai sykį pratarė Vidinis, tačiau tai nebuvo pagyrimų vertas proto proveržis: kartu su artėjančiais Naujaisiais artinosi ir jubiliejai, į kuriuos neįmanoma numoti ranka, tarus: et, te užsimiršta jie. Ir nesmagiausia buvo laukti savo 80 metų sukakties. Tačiau kam ją parduosi? Imtų kas dykai, irgi mielai atiduotum. Tokių neatsiranda. O neprotingiausias užsiėmimas, tai ieškoti panašaus profilio kvailių, kai žinai, kad jų nėra. Tačiau mudviejų su Vidiniu lemtyje šis, mūsų aplinkoje vadinamas AUKSINIU žmogaus gyvenimo jubiliejus, turėjo nemenką išskirtinumą: jis mudviejų nepančiojo. Priešingai, jis įsakmiai paliepė (ar stumtelėjo), kaupiant jėgas, telktis į vienetą ir tai, kas dar galima padaryti, daryti ČIA, nepaisant kur būtume – traukinyje, karietoje, kosmose – ir daryt DABAR, nedelsiant, nelaukiant rytojaus, kuris gali (ir turi teisę) pas mudu neateiti.
  – Atrodo, kad pasiliksime ir be „Lietuvio kalendoriaus“, po, matyt, nesmagių pamąstymų, nedrąsaus, susigūžusio žmogaus balsu pasakė Vidinis, bet po minutės išsitiesė, išsitempė: – O ne! Taip negali būti, taip nebus, – kaip tada įsimenu Vidinio žodžius ir girdžiu, kaip klausė: : – Ar žinai, Pranuci, ką reiškia laukti rytojaus ir manyti, kad jis bus geresnis? Ar žinai? – dar paklausė ir pats atsakė:– Tai reiškia, Pranuci, laukti išsikvepiančio savęs.
  – Ar tik dabar tai sužinojai? Kažin, ar nepavėlavom?
  – Kaip čia taip? Kur mudu tiek metų buvome? Kur bastėmės? O jeigu kažkur ir buvome, kuo tai galime paliudyti? – it negirdėjo manęs Vidinis, bet šie dalykai rūpėjo ir man.
  – Kažkur tikriausiai buvome. O kur? Reikėtų atsiminti, betgi pats žinai, kaip su tą atmintimi. Ponia Amnezija savo darbą padarė taip, kad, regis, tik pagirti ją reikia. Taip ir padaryčiau, pagirčiau, bet liežuvis neklauso.
  – Iš tiesų manai, kad šū... esame? Negi? – sukluso, bet tuojau ir vėl ryžtingai: – Ne, ne! Mes dar žiesimės, dar lipdysimės, būsime kaip molis. Kartu, Pranuci. Kartu lipdysime, kartu būsime ir kalendorių atversime. Būtent tą, apie kurį nemenkai pakalbėta, tačiau dėl to jis neatsirado nei toks, kokį suprantu aš, nei toks, į kokį tu rodai.
Taip išgirsti iš Vidinio nesitikėta, kadangi iki tol jis atkakliai atsisakydavo veltis į bet kokį mudviejų bendrą darbą – ar tai būtų poezijos, ar prozos kūrinėlis, ar dar kas. Ir šit girdžiu, kad atsiminė ir prakalbo apie sumanymą pabandyti išleisti kalendorių, turintį pretenziją taip juo pagerbti Danutės Balsytės leisto „Lietuvio kalendoriaus“ tradiciją. Vidinis it ne tas, it jį kažkas sparčiai keitė, kad nori nenori, o prisimeni Salomėjos Nėries:
iš kur mergaitei tiek drąsos,
tiek valios geležinės...
Ir darėsi net piktas pajautęs, kad jo mintyse maketuojamą kalendorių atsisakau pavadinti „Lietuvio kalendoriumi“.
  – Kodėl, Pranuci? Kodėl?
  – Todėl, Vidini, kad mums geriau apsieiti be tokio įvardijimo. Kita vertus, tai netgi ne joks darbas Tai apsisprendimo reikalas. Minutės reikalas, – pasakiau ir padaviau jam siūlomo kalendoriaus lapo (su raštais ant jo) maketą.

Sausis 2019
Saulė teka 07:42, leidžiasi 15:02
Delčia, 24 mėnulio diena

1
TREČIADIENIS
(Arvaidas, Mečislovas)
  VĖLIAVOS DIENA
____________----------

BE VĖJO plevėsuoji man.
Ir audeklai net nesvarbu –
svarbiausia spalvos.
Na taip, šiandieną Vėliavos diena,
bet... o! Trispalve,
maištauja mintys galvoje –
iškelti vėliavą lengviau,
negu iškėlus ją laikyti
(net Gedimino kalnui tai per daug sunku).

Dairaus po smegenis toli.
Didžius peizažus užmarštis marina,
Manau, atėjo laikas,
Įmūryti į savo delną
nedidelį fragmentą
nelyg kryželį Lietuvos,
nelyg šv. Onos bažnyčią –
su Vilnele, su Vilija, su kalnu,
su pilimi ir vėliava virš jos, aukštos,
kad visuomet arčiausiai prie širdies,
kad visuomet aukščiau už paukščių skrydį

Vidini, aš girdžiu tave.
Žinau: mane tu – irgi.
Gal nemanykime, kad tik karūnose
kaip aviliuose bitės, susispiečia jėga
Napoleonas Bonapartas be Onos bažnyčios
grįžo į Paryžių
ir bokštas Eifelio – ne jo iškeltas...
______________-----------------
Ožiaragis (12.22-01.20) – Kiaulė - 01 / 01

– Kiaulė, – per šį laiką tylėjęs ir gražindamas maketo projektą, atsiduso Vidinis. – Na, taip, Kiaulės metai, bet taip neskanu pasidarė, kad...galvokim dar, galvokim, Pranuci...