Ne, šiandien negiedoti negaliu.
Tegu pro ašarą, per atmintį, bet giedu .
Kiti – kaip nori, jų valia.
Būna ir taip: parodo kąsnį prozos
ir pasirašo, kaip poetai.
Ką jiems sakysi, kai žinai –
ateis į protą ir sakys,
netgi vežėjais neišmokę tapti.
Ir aš prisimenu, kai prozą
kaip eilėraštį rašiau,
bet parašas (Dzievuliau, ačiū tau),
nuo pat pradžių v e ž ė j o.
Ir iki šiol jis man, kaip dovana.
Atsimenu, kaip rodė į mane
ir dyvijosi, kad, girdi, negali šitaip būti,
esą, nors mirk iš juoko.
Ir pirštų rodyti nepagailėjo,
liežuvių pacituoti –irgi:
nekaip atrodo, kai kažkas
viduržiemy karietą kinko,
bet dar keisčiau girdėti, kad, esą,
susiruošė ieškot Žmogaus širdies
ir kad ieškos, kol ją suras,
jeigu net tektų nukeliauti
per amžius iki Kristaus,
ar net toliau.
O aš? Vežėjas gi,
proza eilėraščius rašau:
„Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime
– Ne, žmogeli, su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, – tai pamesi,– nepavargsta atgrasinti nuo tokio užsiėmimo kas tik nepatingi. Tačiau dabar nors himną giedok, kelk vėliava ir ja plevėsuok: sukako 24 metai, kai karieta išvažiavo į tokią kelionę. Neatrodo, kad kada buvau užmiršęs, tačiau ir nežinios kaip, kodėl JI pas mane atsirado, deja, nesumažėjo. O gal, ačiū, die, kad taip, kad nesumažėjo. Jau patikiu, kad tai neatsitiktinumas. Jau netgi įtariu, kad galbūt prieš mane jos vežėju buvo Adomas, atsargiai minimas kaip Kalipėda. Jau vėlu, o aš dar vis laukiu jo leidimo viešai ištarti šią pavardę kartu su vardu – Adomas Kalipėda. Ir taip vėlgi ne todėl, kad dar vienas butelis šampano iššautų prisimenant karietos keliones. Averčiu „Lietuvio kalendoriaus“ šiai dienai prisiminti tekstą ir cituoju:
Klaipėdos krašto diena
1923 m.( Sausio 15d.) prasidėjo Klaipėdos krašto lietuvių sukilimas.
Šalia lyg iš netyčia parašytos eilutės išsišviečia ir Kalipėdos pavardė.
– Adomai, kur tu? Kodėl tyli?


Pranas




