Ir tyloje perkūnai griaudžia

23
ANTRADIENIS
(Gunda, Ildefonsa) 

... o Adomas tyli. Tačiau kai geriau pagalvoji, tai – kažin, ar tyli, jeigu atsiminiau? Užmerkiu akis, o ten labai neblogai atsiranda vaizdas, kai jis su žirgu, pėstute, pėstute, vis toliau, toliau. Ir jeigu prireiktų tarti jo pavardę, nedvejodamas pasakyčiau – taigi Kalipėda. Adomas Kalipėda.  „Lietuvio kalendoriuje“ šį pavardė minima kartu su prasidėjusiu Klaipėdos krašto lietuvių sukilimu, būtent sausio 15 diena. Jau esu taręs vienąkart apie tai, netgi pašaukę:
  – Burtautai, ėgėgė! aūūū! Aš žinau, kas tu.  Aūūū! Ėgėgė! Sugrįžk.  Tu Burtautas.  Prisimenu tave. Pats  prisiminiau. Pats.
  Tačiau dabar padėtis darosi painesnė. Girdėdama atsiminimus, karieta irgi pradėjo smarkiau girgždėti, budintis taip, kad prisiminiau ir Šklėrių Bladuką. Prisimenate? Laikiau ant kelių titnagą ir dainavau:

Trepsi žirgo kanopulės,
Girgžda, karieta,
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna?
    Oi, parvešim šimtą metų...

  – Tik? Tik tiek? – nustebęs klausė žmogus. Kas jis? – nelabai rūpėjo,  nes atėjo nemenkai žmonių palydėti karietą pro Vilniaus vartus. Daugiau nepažįstamų. Ir dabar, žinant, kad tai būta Bladuko, jis man labiau reikalingas ir įdomus, negu anuomet, kai negebėjai jo pažinti. Neužtrukus pamačiau prie karietos ateinančią Ireną Sėliukaitę.
– Tai bent! – nudžiugau. – Ar žinai, Irena, jog labai tikėjau tave čia, karietos palydėtuvėse, pamatyti. Tau tikriausiai – neįtikėtina, bet... labai.
  — Dar ko! Nemanau, kad esu blogesnė už kitas moteris ir manęs mylėti negalėtum, — nusijuokė ji, skirdamasi sau kelią kaip per žmonių turgų: — Nagi, žmonės, praleiskite, gal bent dabar vežėjas pasakys, kad myli.
  — Myliu, Irena, tikrai, kad myliu, — pašaukiau nuo  pasostės, smagiai stebėdamas, kaip jai leidžiama lengviau ateiti. Atrodė, kad publikai įdomu, kaip miela moteris atsisveikins su karietos vežėju. Tačiau atida jai atsirado pirmiausia todėl, kad tokioms  moterims komplimentų nereikia —  Irena graži, miela, šviesi ir patraukli, kad ir iš toliau ją matant. Deja, žinojau, kad apie meilę man nekalbės. Ir šit girdime:
  — Visa Lietuva (ir ne tik Lietuva), senosios mūsų istorinės žemės savo gelmėse slepia tautos praeitį.
  — Girdi? — bakstelėjęs į pašonę, pašnabždėjo Tomas.
  — O tu — ne? Tu negirdi? — dar tylesniu kuždėsiu atsiliepiau į jo,  atrodytų, neprotingą, klausimą, bet žinojau, kodėl jis į pašonę stuksena. Radijo karieta pakeliauti po tautos praeitį jį traukė dvasinis poreikis — tai smalsus, žingeidus vyras, bet kartu ir protingas: protas vertė būti atsargiam, neskubėti ir rankioti argumentus, kurie lemtų jo apsisprendimą „už“ ar „prieš“, lipti į karietą kelionei ar, mandagiai padėkojus už kvietimą, palinkėti laimingo kelio ir sėkmingo vilčių, panašių į sapnus, išsipildymo, o pačiam pasilikti Vilniuje prie įprastų aktoriaus darbų. Ramybės ne kažin kiek ir ten, bet toks darbas vis dėlto jam įprastas ir be rizikos: kvaila norėti geriau, kai ir taip gera, kur eini – durys talentingam aktoriui Tomui Vaisietai atidarytos.
  Iš Irenos pirmo sakinio Tomas suvokė, kad tai nebus dyka kalba ar palinkėjimai, kaip įprasta juos sakyti, pajautė, kad juos išgirsti verta, net jeigu ir apykurtis būtum. O ji, Irena, nepašaukdama, ramiai:
  — Visur yra praėję mūsų protėviai, visur. Taip, tie patys, kurių dvasia šiandien sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipę. Tačiau ir tuomet nedažnai pamąstome, kiek daug dar nežinomo, kiek mūsų praeityje  neatpažintų mūsų pačių, iš kur ir patys išaugę, išnokę ir norime, kad šią estafetę pratęstų mūsų palikuonys. Oi, daug ten dar nežinomų likimų, netgi  XX a. tragedijomis žymėtų. O kalbu apie protėvius, taigi kalbu beveik mus pačius, nepaisant kuriuose  amžiuose augino jie mus. — Irena giliai įkvėpė oro, o iškvėpdama: — Kad ir kaip toli istorijoje būtume vieni nuo kitų, bet dvasioje kaip šioje sausio 15 -oje, išridenusia karietą į Lietuvą, į tą mūsų laiką, kurioje ji kitokia.
  Irena nutilo, bet atrodė, kad tokia tyla irgi kalba. Nežinau, kaip ši kalba atrodžiusi kitiems, tačiau, klausydamasis jos, savyje, girdėjau:

Tyliu.
Nes jau žinau —
ir tyloje perkūnai griaudžia,
žaibai ugnim žegnoja
ir medžiai virsta audrose.
Išnyksta miestai, sodžiai, o mane
it pakaruoklį
pakabina ant šakos
Ir supa pradanginta Lietuva.

Neduoki tokio pragaro, dangau,
bet jei nebūti jis negali, jei yra,
tebūnie mano tyloje...

  O Irena Sėliukaitė:
  – Nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad  net nejaučiame, kad ant kapo stovime. Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo.
  – Girdi? — dabar jau aš bakstelėjau Tomui į šoną. Žvilgtelėjo, bet neatsiliepė. O man parūpo, kad, neduok Dieve, nesutriktų Irenos kalbą įrašinėjantis magnetofonas. Jutau, kad ji bus reikalingas, kaip bažnyčių šventoriai, kur daug kartų stebėjau, kaip dažnas žmogus, prieš įeidamas į bažnyčią, persižegnoja čia, jų šventoriuose. O štai žodžiai, kuriuos karietos kelionėse naudojausi dažniau negu malda. Jie ir pasakyti kitaip buvo – žiūrint į vežėją ir tikint, kad su jais ir bažnyčia bus atnešta į karietą.
  – Daug kentėta, bet ne tik. Visa ko čia daug: ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, su margaspalviais žmonių likimais, su šventėmis ir laidotuvėmis. Negalima jų vienašališkai vertinti. Todėl siūlyčiau į karietą eiti atvira širdimi, švaria širdimi. Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną, įsigilinti. Tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo ir ar mes esame tos jų kančios verti.
  Po Irenos kalbos publikos aplodismentų nebuvo. Jų nereikėjo, nes būtų trikdę tautos piliečius išgirsti save. Irena gi, girdėjusi už savo nugaros mudviejų  su Tomu kuždesį, pagrasė prieš akis pamojuodama pirštu:
  – Nu, nu, nu... Neužmirškite, ponai, kad kuštukai namus gadina. Nemanau, kad karietai jie galėtų padėti.