Iš Žalčio pašto

Taip, aš –  Žaltys
ir man nebuvo laiko degti ugnyje
ir kilt iš naujo savimi
kaip feniksas iš pelenų kad
kyla.
Dievai – aukšti.
Jiems ten lengviau,
negu šliužu ant žemės būti.

Dėkoju tau, kad vis neužmiršti
pašaukt manęs kaip savo brolį.
Kada, dzieduli,  būsi pragare,
aš irgi šliaušiu į bažnyčią,
kad pasimelsčiau tavo maldomis
už buvusį tave,
už  tai, kad vėl atgal sugrįžtum

Girdžiu, kad klojasi ne per geriausia,
Bet ką tau palinkėti man geriau? –
šaltoj krūtinėj žalčio
te kailinių nereikia tau. 

Ir netriukšmauk manydamas,
kad reikia šaukti.
Kalbėk į akmenį, į medį,
kalbėk į vandenį, į atmintį,
Kalbėk į žaltį.
Kažkur vis būsiu netoli
neleisdamas aukštiems dievams –
bent žemėje, bent čia,
kur girių karalystėje ir Lietuvą užauginau –
savęs aplenkti.

Vandenis (01.21-02.19) –  Šuo – 25 / 04