Saulė tekėjo 07:28

Atrodė, kad pats aiktelėjau. Gal iš įpratimo. Gal netyčia. Pasitaiko  gi. Tačiau balsas buvo toks, kad ausys jo nepažino. O ir aiktelėjau ne  taip, kad  reikėję išsižioti, tačiau dvasioje subangavo ir aidėjo toli toli.  Lukterėjęs išgirstu, kad kažkas panašaus kartojasi, kad iškalbami žodžiai ar frazės lyg šiaip sau, lyg adresuoti Niekui, (Niekam).
  – Taip, taip, lyg būtų adresuoti Niekui (Niekas), – pasakau įspūdį balsu ir darėsi įdomu atsiminti, ar taip atsitikdavo anksčiau. Hmm, bene pasakysi. Tačiau šį kartą toks dalykas negalėjo pasilikti taip, kad  galėtų būti užmirštas. Frazės aidėjo per Savęsp, per jos  erdvę į  begalybę, o erdvė sava, pažįstama, išgirstama kaip Poe ir Pro poterėlis:
      Niekų valdove,
      pasakas gražiai seki..
  – Ne, Dzieduli, šįkart ne Poe ir Pro taip žinią siunčia ir netgi ne karieta girgžda.  Va, išgirdau Albiną Šiupienienę. Pagalvoju – Dievas  nubaus,  neišgirdus Radijo karietos. Bet tykiau,  tykiau, tykiau... Kodėl  turėčiau aš pasakoti, jeigu tai  gali padaryti daina. Jis – kaip ir Vilniaus dzūkų pulkucio himnas,  – pasakė Marytė Liugienė , – prašau, girdėkit:
   
Ar būsi mažas, vai ar dzidzulis,
Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis.
  O jeigu dar tas dzūkulis ir giesmininkas? Tuomet toliai išnyksta.
Nepasisekė Marytei Zalanskaitei padainuoti solo. Mačiau ją vieną, o  girdėjau visą  nedaugelucį pulkucį. Ir taip įtaigiai, patikimai, kad  atrodė iš karietos niekur nebuvo išėjęs. Čia repetavo, koncertavo, gyveno...

Tep graudziai giedam, tep meiliai žiūrim.
Viskuom  pasidalinam, kų pacys turim.
Kų in užancį, kų in kišenių –
Acimenam tankiai paprocį senų.

  Laiko vis daugiau ir daugiau, kai surankiojęs sudužusios karietos šukes, visą šį reikalą užmiršau. Atminties atsigavimo apie Radijo karietą pradžią žymiu  2002 metų rugpjūčio pabaigoje susapnuotu sapnu. Tiesa, abejoju, ar tai buvo tik sapnas. Išgirskime.
____________________--------------
   
DAR RIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
  – Kas  buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
  Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis  giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar  turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma teisę į keliones Radijo karieta. 
  – Kas buvo, seni, buvo, karieta sugriuvo,– į mano mintis ramiai atsiliepė nematomasis.
  Kažin, kur jis ir kas jis?  O įdomiausia, ką pasakytų, užklydęs į karietą dabar, po penkiolika metų. O, dangau,  kaip nepaprasta  girdėti:

Ir in karietų nūnai sulėkį
Cikimės visadu šitep regėcie
Dzūkų vienybį, dzūkų galybį –
Brangiausios šalalės visų grožybį.

Visi mes broliai, visos sesulės
Visus mus nešiojo viena motulė.
Mūsų  motulė – siera žemelė
O mūsų tėvelis  – žalias miškelis.

  Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
  – O Dieve, Dieve, –  prisimenu atsikvėpiau tuomet tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutvėrimo pirmąją dieną. Prieš akis net ir erdvė išnykusi, tik skaudus popiergalis su savo parašu: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. 
  – Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, Radijo karieta pražuvo,- nerimo naktyje balsas.– Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
  Deja. Vis pamanydavau, kad suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti  jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
  – Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus.  Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena?
  – O tu , užklydėli, paklausyk,– atsiliepiu jam, atitolęs nuo tokio jo per tris penkmečius ir uždainuoju.

Ar būsi mažas, vai ar dzidzulis,
Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis...

  –  Ne dūzkulis? Tuomet bent vaidink tokį, mokykis juo būti, – sakau, kaip iš pamokslo, tačiau nesusilaikau ir atsidūstu: – Ak, tirpsta, tirpsta ir dzūkuliai. Kaip ir visa Lietuva, kaip, beje, ir lietuvybė...