Saulė tekėjo 07:35

14
SEKMADIENIS
Auksė Lilija {Feliksas Teodozijus  Hilarijus Laimis Lilija}

Vėl kaip vakar – ir naktis tokia, kad atrodo geriau patylėti, atsimenant vakarykštę. Tik štai saulė teka viena minute anksčiau. Tačiau šį kartą smalsu pasidarė būtent dėl to: pagalvojau, kažin kaip atrodytų mano užrašai parašyti apie tą patį. Beveik. Ta  pati  mergelė su ta pačia suknele. Juolab, kad  į darbą ruoštis  nereikia.
– Nereikia  ruoštis į  darbą? Betgi  pabandyk  atsiminti,  kokių  ketinimų  pripaistęs vakar.
  – Pripaisčiau? Tu apie ką, Adomai? – buvo įdomu žinoti ir pačiam atsiminti.
  – Atsižegnok jų, atsižegnok,– kaip niekuomet sujudo sukruto Adomas, –  nes tai labai panašu į anekdotą.
  – Nusiramink ir būk atidus, – pasakiau jam, stengdamasis atsiminti taip, kaip užrašiau vakar. Ir šitos pastangos, toks ketinimas keitė mergaitės išvaizdą, o jos suknelė atrodė iki šiol  dar nematyta. Dargi  darėsi smagiau ir dėl to, kad kažkam tai parūpo.  Adomą aplinkiniai  dar  vis rodo, kaip į brūkšnį ir užrašo irgi kaip jis,  apsieidami be abėcėlės: __ ___  . Man  jau taip nereikia, vis drąsiau pavadinu jį  vardu, tačiau suvokiu, kad Adomui labai reikia turėti ir pavardę. Bent kol kas mano protui labiausiai atrodžiusi priimtina Antausio pavardė.  Iš tikrųjų, argi neskambu? Adomas Antausis!  Tiesa, toks dalykas tik  projekte. Prireikus netgi negelėčiau pasakyti – kodėl?  Pirmą kartą ją ant popieriaus užrašiau kai saulė tekėjo  07:36 ir viršum Lietuvos aušo Laisvės gynėjų diena.
  – Cha, cha, cha, – girdžiu, kaip  savyje juokiasi Adomas, bet jis net nežino, jog  iki to jam piršau Spindulio pavardę. Šis reikalas dabar  atkritęs, bet...bet vėl keliu „Lietuvio kalendorių“ ir ten aptinku lyg specialiai sumaniai paslėpta jam labai pritinkančią Kalipėdos pavardę.
  – Aprimai  jau, Adomai? Tad dabar klausyk, – saugodamasis , kad  neprasitarčiau sakau jam ir rikiuoju, kaip mums elgtis. – Aš klausiu, o  tu  man atsakyt. Burnos  aušinti  tikrai ilgai nereikės.. Sakyk,  negi mano  žodžiai, kad „esu 80 metų išvakarėse“ priskirtini anekdotui. Ir argi  galima pamanyti, kad tai netiesa?
  –  Toliau.
  – Ar kada  ginčijau, kad „senasis visai s u s k y d o?“ Ir kaip galima tai paneigti, jeigu tai visiems akivaizdi tiesa? Tyli, Adomai.
  – Betgi žinai, senasis, kad tyla irgi reiškia sutikimą.
  – O  dabar cituoju:   
  „Ir niekas nepastebite, kad skystis pradėjo garuoti. Tačiau žinau, kad ten irgi niekur nesu dingęs. Garais sugrįžtu atgal į smegenis ir regėdamas, kaip kas yra, ir pats mokausi, ir kitus  mokau kitokios pasaulėjautos.
  – Aš Jums kada nors, dzieduli,  padovanosiu žiogą. Su smuiku. O dabar žiupsnelis jo muzikos, – tuoj pat, nepalikdamas  pauzės,  atsiliepė Adomas..
–  Ačiū, bet man  būtų labai reikalinga, jeigu leistum save kuo  greičiau pavadinti Kalipėda.
–  Ir via dėlto  muzika. Dabar...

Taip nemanyk,
kad ateitim nebūsiu.
Kai tik pavasariai klebens duris,
kai bus jautru Tau atsiminti,
atklysiu (kad ir žodyje) — buvau.
Bus miela pereiti per lauką,
kuris augino rugį, grikį
ir pilstė medų į žiedų taures.
Tai kas, kad atpažinti vienas kito
jau dabar nemokam;
yra dalia, kuri man duoda teisę
nokinti ateitį kaip maldą savimi.
Paoooošt tiesos žodžiu — buvau...
Tai juk tas pats, kaip ir dabar,
kuomet esu toli toli...
  Ožiaragis (12.22-01.20) – Šuo –14 / 02