Pavargau.  Bent taip  jaučiuosi.  Bet nuo  ko? Kodėl? Negi  nuo  paties  savęs, kad dar esu?

Oi, Perkūnėli, kokių negražių žmonių esama. Pasižiūrėjau į veidrodį, o anas nuvirto ir – į šukes! į šukes!

.    Atsiprašau tų, kurie mano kūrybą kažkaip vertins. Neatsiliepsiu į bet kokius vertinimus nei padėkomis, nei priekaištais. Tačiau tokiam nusiteikimui nepaklūsta komentarai. 
  Ačiū, kad išgirstate, ačiū, kad suprantate ir pritariate.
  Būkite drūti!

O, šimtas pypkių! Jau ir Vilniaus troleibusuose ar autobusuose kontrolieriai manęs nei kaip piliečio, nei kaip gyvo nepripažįsta. Eina ir  praeina  lyg  manęs  nebūtų. Nors esu, nors  ir su  bilietu. Ir vis tik  AČIŪ Jiems už tai.

Šiandien išgirdau ЗАМЕЛО ТЕБЯ СНЕГОМ, РОССИЯ (žodžiai ir  muzika  Филарета Чернова) ir  daug  kartų klausiausi.

Замело тебя снегом, Россия,
Запуржило седою пургой
И холодные ветры степные
Панихиды поют над тобой.

Ни пути, ни следа по равнинам,
По сугробам безбрежных снегов.
Не добраться к родимым святыням,
Не услышать родных голосов.

Замела, замела, схоронила
Всё святое, родное пурга.
Ты, - слепая жестокая сила,
Вы, - как смерть, неживые снега.

Замело тебя снегом, Россия,
Запуржило седою пургой
И холодные ветры степные
Панихиды поют над тобой.

Žaibuoja, jau  senokai,  bet  dabar  jau  išgirstu ir  griaustinį. Atrodo,  priartėjęs  padundės  kaip  reik... Palauksiu.

Pavargau per Velykas. Tris kiaušinius pats nulupau ir suvalgiau.

Nemaniau, kad kada nors sutiksiu žmonių, kurie nežinotų, kad nuo savęs nepabėgsi.

Dar po vienu sakiniu dedu tašką ir atsikvepiu:
Eh, po šimts pypkių! anksčiau ir sunkūs daiktai buvo lengvesni, negu dabar lengvi...

Vidinis nė žodelio neprataręs neuždelsęs žiūrinėjo jam paduotą maketo projektą, neuždelsęs atsiduso ir veptelėjo:   
– Kiaulė. Na taip, Kiaulės metai. Ne ką padarysi – arba  laukti kitų metų, arba į karietą kartu su ja lipti..
– Teks lipti. Ir netgi su ja sėstis prie jubiliejinio baliaus.
– Taigis, taigis, anot Žemaitės Vingių Jono. Taigis, taigis,  Pranuci. Tačiau tai turbūt dar ne didžiausia bėda. Niekada  apie tai negalvojau, kaip atsitiko, kad Sausio 1 dienos lapelyje užsilieka  tik du varduvininkai. Kur dingsta, tarkim, Eufrozina?
  – Pasilikę tiek, kiek buvo – Arvaidas su Arvaide ir Mečys su  Mečislova. Taip ir kitur, visame kalendoriuje. Kalbu apie  Danutės Balsytės ruošta ir išleista  2000 metų „Lietuvio kalendorių“.  Antraip negalima. Antraip ir be Kiaulės metų pasirodytume kiauliškai.
  Mano tokiai šnektai argumentų nereikėję. Netgi sumanymas turėti savo kalendorių buvo pasufleruotas ugnies ir pelenų.
Būtent jis, Vidinis, priminė, kad karietoje turėjome „Lietuvio kalendorių“. Vėlgi buvo smagu atsiminti, kad karieta ir kalendorius atsiradę lyg susitarę, Zodiako įvardintais Šuns (1994) metais. Nebuvo dienos, kad  su juo apsieitume  nesusitikę  bent  po kelis  kartus. Netgi sužinoję, kad Balsytė neretai į kalendorių parodo, kaip almanachą, jis mums reiškė tik kalendorių ir tai nebuvo mažai. Nebuvo poreikio dar kažkaip su kažkuo jį kergti, kitaip matyti ir suprasti, kol vienąkart akyse  pliūptelėjo ugnis ir  pradėjo kristi  pelenei.
  – Degam gi, vežėjau, karieta dega – į pasostę įšoko nepažystamas keleivis. Ar girdi, ką tau sakau – degam...
  Šis  vaizdas atsimena visą laiką, tačiau dar ir tuokart  nesužinojau, kad nepažįstamasis yra persirengėlis Šklėrių  Bladukas. Šklėrių sodžiuje su jo vienkiemiu buvome kone kaimynai, bet  čia, kuomet jis užsiėmęs profesija, Bladukas  buvo tolimas ir nepažįstamas.
  Nedegė ir karieta. Degė Lietuvio kalendorius. Ir tai truko ilgai.  Danute Balsytė taip prisimena:
  „Dvejus metus (2000 – 2001), aš ir mano knyga buvome "teisiami", nesilaikant procedūros... "Lietuvio kalendorius" yra vienintelė Lietuvos istorijoje nuteista ir sudeginta knyga“.
  – Kažką  taisinėti jau gal ir laiko nėra, – sušneko Vidinis, –sugražindamas Sausio 1 dienos popierėlio maketą. – Sako, akmuo irgi kruta. Tačiau jeigu  taip, tai tik viena kryptimi. Supranti?  Viena. Vertikaliai giliau į žemę.
  – Tokiai dienai akmenys netinka. Šiandieną vėliavos diena.
Manau, kad ją dar galima  kažkiek kilstelėti aukščiau. Pavyks  nepavyks, bet pabandyti  ne  nuodėmė.
  – Bandyk taip, kad pavyktų, – palinkėjo Vidinis, bet  jam  buvo smagiau  iškalbėti, kad girdi: Tiesą pasakius, nekaip suvokiu, kodėl jį tau nesinori pavadinti „ Lietuvio kalendoriumi“ Be  panašumo į jį neapsieinama. Lyg ir dubliuojamas. Tai vis dėlto kuriam prototipą, kad ir, tarkim, „Karietos dienoraščiu “ įvardindami.
  – Beje, karieta yra keliavusi ir Danutė Balsytė.
  – Garai. kelk, Pranuci, aukščiau vėliavą, kad matytųsi:

Net ir tada,
kai dar manęs nedaug,
o tėvas pro kalėjimų grotas
ir Vilniuje, ir Gardine
į Lietuvą kaip Dievą ėjo,
vis pakelėm paglostydamas
nokstančius rugius,
O kad į gimtą kraštą pasiliktų panašus
tai prakaituotą veidą prausė smėliu.

Gera tu man, o Trispalve, gera,
ir skaudanti, kaip Lietuvos buvimas
ties nebūtim, ties praraja.

– Ačiū, Vidini. Žinojau, kad padėsi,– pašaukiau jam į Savęsp.
Dėl taip įkeltos vėliavos ginčių nebuvo. Smagu dar, jog  ankstesniu laiku buvome sutarę, kad į kalendorių įkeldami  metų dienas, popieriaus netaupysime, kuomet kiekvienai dienai – po puslapį. Tai irgi Vidinio idėja, kuriai mielai pritariau, nes protingiau manyti, kad ne laikas dėl kalendorių, o priešingai: kalendoriai dėl laiko. Buvo įspūdingą žinoti, kad Danutė Balsytė į sudegintą  „Lietuvio  kalendorių“ irgi rodė kaip knygą.