Su titnagu ant kelių

22
PIRMADIENIS
(Anastazas Asta Nastė Vincas)

Atsiverčiu kalendorių. Kaip visuomet, kaip kasdien. Tačiau argi  tai naujiena, jeigu jų tiek daug ir tai daugybei piliečių įprastas dalykas.
– Ir dar kokia naujiena! – dabar sakau. – Jeigu tokia svarbi ji nebūtų, argi apie ją kalbėčiau? Ir nekalbėjau, kol nedingtelėjo kažkas į Savęsp kaip Tunguskos meteoritas į taigą. Rašiau eilėraštį „Teka saulė“ ir mokėjau džiaugtis, kad gebu mąstyti:

Daug tylos. Net per daug.
O pasaulis skaidrus lig muselės sparnelio.
Negi reikia klausyti minties,
kad pavargęs esu,
nesulaukęs net šimto.

Ponai mano,
dėl to man liūdėti netenka,
tai, kas BUVO –  manęs ne lašu neaplenkę –
susikrovė kaip Vilnius į mūrus
ir Savęsp erdvėje karalyste žibina.

Bet vis tiek dar norėčiau išbėgti,
dar daugiau parsisiųsti statybų į mūrus,
bent iki šimto .

Ligi šiol dar smagu atsiminti,
kaip prie Vieneto glaudžiasi Nulis,
kaip dievai jo bažnyčiose skamba,
kaip gražiai poteriauja altoriai.

O jeigu ne vienas, o – du?

  Nebaigtas rašyti eilėraštis sustoja, plunksna lyg patekanti saulė pakyla aukščiau nuo popieriau. Man tai kaip paraginimas neskubėti, geriau įsiklausyti į žodžius ir tik tuomet pasiūlyti jiems būstą ant popieriaus.  O iš viršaus stebi „Lietuvio kalendoriaus“  varduvininkai. Smagu, kad ten ir Vincas su Asta – tėtės ir dukros vardai. Irgi atrodo laukia, ką atsakysiu, pasiklausęs savęs: o jeigu ne vienas ,  o  – du nuliai?
    Bičiuli mielas, neprasitark.
    kad per mažai to vieneto, tų nulių? –
išgirdau pasargaujančią Daliją.
  Pakėliau kairę ranką dešine, paglosčiau anos rankos Mažylį ir neskubiai,  atsargiai jį priglaudžiau prie delno, stengdamasi atkartoti veiksmą, kurį pirmą kartą atliktą 1949 metais.
  –  Dešimt,– pasakiau. Ir tai buvo tiesa. Su Mažyliu, dabar dažniau  vadinamu Digitus Minimus, minėjau pirmą pragyventą dešimtmetį. Dar po dešimt metų tuo pačiu laiku užlenkiau antrą pirštą, Bevardį. Dar po dešimt – Didįjį.  Per penkiasdešimt metų visi kairės rankos pirštai gavo po dešimt metų sukaupto laiko palikimą su visu kiekvieno jų dešimtmečiuose užgyventu turtu. Dešinės rankos Nykštys su Smiliumi jau irgi juo apdalyti.  Prie pat delno prilenktas ir dešinės Didysis... Jau net neabejoju, kad tai pavyks padaryti, dar vienas  dešimtmetis  sukauptas ir jam paliktas, kaip palikimas. Tačiau tai nedidelė paguoda, nes dar reikės sukauti du dešimtmečius „palikimo“, kad nebūtų begėdiškai nuskriausti paskutinieji du – dešinės rankos Smilius ir Mažylis. Reikia prie Vieneto priglausti dar vieną nulį.   

Gal todėl iš toli,
bet jau šiandien regiu,
kaip, į kalnus išėjusį, vejasi Jis.
panašus į šilinių Tamošių
pro šulinį į debesį įšokusiu...

... daug tylos. Net per daug.
o pasaulis skaidrus lig muselės sparnelio.
Teka saulė giliai iš Savęsp
per sapnus, per mintis ir žodžius,
o patekėjus, nusileisti negali...

– Ir ką žadi daryt? – išgirdau varduvininką Vincą
– Iš tikrųjų, – ką? – smalsavo  ir varduvininkė Asta.
Ir girdžiu, kai, atrodytų, be jokių  priežasčių įsiterpia Albinos Šiupienienės palinkėjimai karietai iš 1994 metų sausio.

  „Radijo karieta“ – malonus ausiai skambesys, netikėtas akiai žavesys.  Žiū, iš arčiau karieta – menkutė ir prasta.
Ar nesubyrės pasukusi į kelią?
Ar rasis kam palabint vadeliotoją? Juk mes nebe tie – svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas Tamstos toks?..
Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs: ieškojau Lietuvos – Lietuvos nebradau.
  – Ak, Albina,– kalbu jai dabar, iš 2018 sausio. – Visko būta. Net manyta, kad karietos niekuomet nebuvo. Niekuomet. Tačiau skaudžiau buvo įtikėti, kad ji dingo taip, kad ir atmintis apie ją išnyko.  Tačiau irgi, matyt, neriekia stebėtis. Juk daug kam ir Tunguskos meteorito  nebuvo.  Tačiau tai ne joks praradimas, o priešingai. Gal jie teisūs. Net jeigu ir neteisūs, taigi puiku, kad taip yra. Girdėk  kaip  tariami  jų  žodžiai:
  ... tąsyk sprogo iš žemės išsiveržęs metano dujų debesis. Žemę pervėrė juodoji skylė, įvyko termobranduolinė reakcija arba nukrito antimaterijos gabalas, o gal – ateivių laivas.
  Argi, neįdomu,  Albina. Ir kalbu taip, kad kažkas panašaus atsikimo ir su manimi. Pati žinai, kad ne vienerius metus iešojau  karietos, kai ji  buvo netgi arčiau negu greta, negu čia pat; buvo giliau. Man regis, kad tai  panašu į Šklėrių Tamošių, pro šulinį į debesį įšokusiu. Bet atsiprašau. Gal jau ir pati primiršai, kokie tavo linkėjimai buvę.
  – Manai? Tuomet prašau, pasitikslink.– vėl atsiliepė Albina iš 1994.

Dieve duok, kad būtumei lyg varpas, šaukiąs pakeleivį lipti karieton ir godas godoti.
Klausykis ir kalbėki. Iš širdies į širdį. Idant pajaustum žodžio gyvastį ir dvasią. Tiktai nelieskit dabarties žaizdų – galbūt greičiau užgis, Stiprybės Tamsta semkis praeity – nuo amžių per garbę didžiavyriai vedė ir gaivino tautą. Prikelkite mirusius, pažadinkit gyvus... Terauda  dzūkeliai, dainuoja sūduviai, tegirias žemaičiai, kvatojas aukštaičiai...
Paėmiau titnagą ant kelių, paglosčiau ir iš karietos kelionių girdžiu:

Senis švilpčioja botagą
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega
Pusto liepsneles
    Oi parvešim šimtą  metų
    Mūs šalelės mylimos,
    Šimtą metų, šimtą metų –
    Visą amžių Lietuvos..

  – Tik?  Tik tiek? – paklausė Šklėrių Bladukas, bet aš jo tuomet nepažinau. Jis dirbo persivertėlio, persimainėlio darbą...