Kaip ir tu, Baltija

Gėriau arbatą, kai pasivijo raitelis. Tyliai, kad  kol nepakalbino, neišgirdau.
– Kaip sekasi kelionė?
– Geriau klaustume, kaip sekasi darbas.
– Taip,  taip. Ir vis dėlto gero apetito, dzieduli, – palinkėjo nepažįstamas vyras, tačiau kažkodėl norėjosi manyti, kad tai Adomas.
  – Ačiū. Stalo daug. Siūlau ir jums prisėsti. Arbatos irgi atsiras.
  Tačiau neatrodė, kad jam labai rūpi mano stalas su arbata. Gal šiek tiek aš. Žinojo, matyt, gal ir pats patyrė, kaip atrodo savijauta, kuomet nežinai, ar džiaugtis, ar liūdėti, netikėtai pamačius užgyventus turtus. Ypatingai tą, kuris labiausiai rūpėjo. Kone dvidešimt penkeri metai praėjo, kai pirmą kartą išvažiavo „Dženė“. Greitai suskaičiuosiu dvidešimt metų, kaip jos netekau. Kas dabar beprisimins, kokius kelius išvaikščiojau, stengdamasis ją susigrąžinti. Tačiau labiausiai neįtikėtina, kad... (nors dėk virvę ir pasikark!), kad karieta visą šį laiką buvusi kartu. 
  Girdžiu, žinoma, girdžiu kai teiraujamasi: kažin, ar ne iš Vasaros gatvės, kur įsikūrusi Vilniaus  miesto Psichiatrinės Sveikatos centras, šie mano užrašai. Ar ne tiek pat laiko, kai iš psichiatrų globos niekur kitur neišėjęs?
  – Betgi manei, kad ir „Lietuvio kalendoriaus“ nėra, – atsiliepė į  mano mintis užklydėlis.
  – Ne tik maniau, bet ir žinojau, kad jo nėra. Betgi būk mielas,  žmogau, ir prisėsk. Netgi būdamas be vardo, be pavardės ar nenorėdamas pasiviešinti. Mano pažįstamų panoramoje įvairovė nemenka. Yra ir tokių, kurių nė karto nesu matęs. Yra ir tokių, kai tas pats žmogus sugeba persikūnyti į bet kurį kitą. Ir nesuvoki, kad tai persimainėlis. Toks tikras, kaip profesionaliai sufabrikuotas pinigas – perki juo prekę kaip doras  pilietis, moki pinigą ir nežinai, kad jis netikras.  Betgi stop, – darausi apdairesnis,– negi galėtum būti Bladukas? Jeigu taip, tai prie stalo nėra tau ką veikti: sugrįžk būti į  Bladuką, o  tuomet – prašau. Nors su visu  Šklėrių sodžiumi, nors su visu šilinių dzūkų kraštu.
  – Kai sutinki  protingą žmogų  pasirodo, kad neturi ką veikti. Poilsiauji ir tik, – atsiliepė į mano netrumpą oratoriją raitelis ir nusišvietė visu  veidu. – Dėkui, dzieduli. Tačiau atidėkim šitą reikalą ateičiai. Ateina į žmogų toks metas, kai jis ir pasikarti negeba. Ir tai normalu. Pats  pamąstyk, ką reikštų tavos pasikarimas, kuomet substrate daugiau karietos „Dženės“ negu tavęs. Regiu, dabar nusitaikęs į „lietuvio kalendorių“. Tačiau tai, ką juo vadini, net ir tai, kaip jį  įsivaizduoji, per daug primityvu, kad vadintųsi „Lietuvio kalendoriumi“.
  – Negi žinai, kaip aš jį įsivaizduoju?
  – Žinau, kad tokiam  kūriniui reikia gerokai geriau žinoti Lietuvą, negu ją žinai. Tačiau, kad išėjai į darbą – puiku.
  – Į  kokį  darbą?  Ak, į darbą. Na, taip, taip... Kažkaip primiršau.
  – O  didžiausias darbas dabar karietoje. Ir taip ar prie arbatos, ar prie butelio, ar šnekinant paną...  Ir... visur.  Pertvarkyti savo  materiją pagal aukštesnės būtovės poreikius nepasakyčiau, kad  paprasta, bet,  bet:

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl - nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:

  – Bet  gal esi Jonas Mačiulis?  Maironis?
  –Jeigu ir tuščia vieta būčiau, tai nesiliaučiau manyti, kad kažkam ji  nemenkiau  reikalinga, kaip ir Baltija, kad į  ją būtų galima ateiti ir  užpildyti. Ir nepavydėk brūkšniui, net jeigu jo vardas būtų Adomas, o pavardė Spindulys, Antausis ar Kalipėda. O jeigu pasirodytų, kad tai Danutė Balsytė Lydeikienė irgi nepavydėk.
  – Bet mylėti  turbūt leistina, – dabar jau aš šyptelėjau. Tačiau jos atspindžio dvasioje – nė lašelio. Kažkaip gyniausi ja, net nežinodamas nuo ko. O gal net nenorėdamas sužinoti. Tačiau supratimas, kad esu karietoje ir kad visuomet, net jos ieškant joje buvau, man darėsi neginčytinas. Kad darbe – taip  pat. O raitelis patapšnojo žirgui per kaklą ir vienas šalia kito ėjo kartus, vis atsigręždami, bet žirgas dažniau, paskui save kaip pėdsaką palikdami jūros ošimą ir giedojimą į dvasią. 

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!