Netikėtas dialogas

– Dzieduli, į kalendorių bėėėėgte marš!
  – Oi, Kandžiau, kad jau ir „žengte“  ne kaip gaunasi. Ačiū, kad dar lazda pagelbsti.
  Va taip (ar maždaug taip) Kandžius rytais kelia iš miegų, o aš jam  atsakau. Nepasakyčiau, kad kelia anksti. Tačiau dar ir Trys Karaliai nepasirodę pasižiūrėti, kas kaip Lietuvoje dedasi, gimus Jėzui.  Saulė  irgi teka vėlai. Kad ir šiandien:

Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:06, d. ilgumas 07.24
Pilnatis, 17 mėnulio diena
 
  4
  KETVIRTADIENIS

  Tačiau  šiandieną toks ūpas, kad užsimiršo ir lazdą pasiimti. Liežuvis irgi suspirgo kaip jaunystėje. Ir nors Kandžius, kaip ir anas dienas:
– Dzieduli, į kalendorių bėėėėgte marš! – tačiau man tai nebuvo bėda. Pasirodė, kad  anksčiau atbėgau, negu tekėjo saulė ir netgi anksčiau negu ir jis mane pratino keltis.
  – Tai kad aš jau čia, Kandžiau.
  – Kalendoriuje?  Betgi nematyti. Ar nepaklydai?
  – Ne, Kandžiau.  Ne. Jeigu nematai, tai, kaip  suprantu, girdi  mane. Tuomet  klausyk, – pasakiau jam ir padiktavau:
  „1925 metais Juodausių vienkiemyje prie Ukmergės gimė Zigmas Zinkevičius, kalbininkas, habilituotas humanitarinių  mokslų daktaras,  Vilniaus  universiteto  profesorius, Lietuvos mokslų akademijos  akademikas...“ Girdi? 
  – Au, au,  Labai gerai. Ir, beje, atsiprašau, kad palojau. Tai vis dar iš  įpročio. Neužsimiršta. Įgimti dalykai, regisi, giliose šaknyse save saugo... Klausau.
– Tai kad čia labai daug. Dar pats ne viską suvirškinę.  O, va čia tai bent! – nustebau akimis  perbėgęs teksto ištrauką ir suvokęs jos didybę.  Klausyk, Kandžiau: „...parašė šešių tomų (septynios knygos) Lietuvių kalbos istoriją, kuri yra svarbiausias profesoriaus  darbas, išleistas 1984-1994 m. Tokios apimties istorijos neturi nė viena tauta pasaulyje“
  – Iš tiesu, tai bent! O tu?
  – Ką – aš?
  – Ech, sarmata atsiminti,  bet reikia. Nepyk, Dzieduli, bet – sakau  gi – reikia.

Ir būna, kad savaime tariasi:
Sakyk, Dzievuliau, kur esi?
Nejau žmogaus senatvė — be skatiko?
Nejau mažiau, negu tuščia vieta?
Štai kad ir aš, paklusęs nuojautai teisingai,
skubu išeiti į aukštesnį laiką,
kad kuo rečiau
žmonių pasauliui spiginčiau akis.

O Dieve, ar girdi?
Štai mirktelėsiu kartą, kitą
ir kad manęs —
kaip jau ne kartą tyliai paprašyta —
nebūtų čia.
Kur nori dėk,
kad ir užantyje,
kaip akmenį laikyk.
 
Kandžius nutilo. Man aiškintis nereikėjo, nes savo tekstą nebloga žinojau. O tylai ilgiau užtrukus atsiliepiau tekstu iš kalendoriaus.
  – Aš iš „ Lietuvio kalendoriaus“, Kandžiau. Čia dar parašyta, kad Zigmas Zinkevičius yra plačiai Pasaulyje  žinomas mokslininkas, didelis  lietuvybės  puoselėtojas ir  labai doras Žmogus. Beje, žodžiai „Pasaulis“ ir „Žmogus“ parašyti didžiosiomis raidėmis.
  – Tu iš „Lietuvio... “ – dabar jau atidžiau sukluso ir Kandžius.