Galvon kažkas įstrigo...

O kai parašiau ir reikėjo perskaityti, tai suradau tekstą:

Kalbu SAVIM,        .
O į Save iš kur atėjęs,      .
Net  nežinau.      .

  Tiek perskaitęs nutilau, nors žinau, kaip reikėtų skaityti toliau- ar balsu, ar pusbalsiu, ar tik mintyse. Kaip beskaityčiau, skaitau tik Sau. Todėl ir laukiu, kada ateis Vidinis ir perskaitys. Jis irgi skaito tik Man. Bet ateiti jis neskubėjo, todėl  gerokai užtrukęs vėl skaičiau:

Senelė sakė: Kristus atlydėjęs,        .
Kad nesušalčiau sausyje pūgos,        .
Bet buvo nepažįstamas kaip Ateitis.        .
Palinko, įbraukė kaktoj kryželį,    .
Krikščionim būti patikėjęs,      .
Ir vėl uždarė atsargiai duris.      .
 
  Dabar jau gali Vidinis ir nepasirodyti. Netgi norėčiau, kad taip būtų. Buvau sugrįžęs iš Varėnos, kur palaidojau už save metais jaunesnį švogrių.  Dar taip neseniai su juo kėlėme  „granionkas“ ir galvojome būti amžinais. Dabar iš mudviejų jis jau tikrai liko amžinas. Ten, kur dabar naujos Varėnos kapines, buvo takelis iš Varėnos I į Varėną (prie geležinkelio). Juo trumpindamas kelią, dažnai eidavau duonos pirkti nežinodamas, ar pavyks, nes norinčių nusipirkti visuomet būdavo daugiau, negu duonos. Neretai be duonos tuo pačiu takeliu sugrįždavau atgal į Varėną I, dabar vadinamą Senąja Varėna.
      Ar kas galėjo numanyti, kad tą takelį pastos Varėnos naujos kapinės?
      Oi, kiek čia daug smėlio! 
.
Esi  Esybėje ir  būsi      . 
Net jeigu pelenai,    .
Net jeigu tuštuma    .
Pakeistų žmogiškąją Būtį,-        .
 
  Išgirdau Vidinį, bet, regis, jis mano minčių nesutrukdė. Galbūt todėl, kad mes jau vienas kitą suprantame ir stengiamės ateiti nepatrukdydami netgi mintyse.
  Žiūrėjau ir tamsias lubas,      .
  Kokiu buvau,        .
  Kokio nėra        .
  Ir ligi šiolei vaikštinėja Sausis      .
  ESYBĖS angelas      .
  Ir mano filosofas.        .
      Šis mano perfrazuotas eilėraštis jau ne kartą mano lūpose, tačiau  pirmąkart jis pasirodė praėjusių metų  rugpjūčio 27d. Ir štai dabar jaučiu, kad  jis man  reikalingas kažkokiems užrašams, kurių ateitį ir pavidalą netgi nesistengiu nenuspėju, kadangi man tai visai nerūpi. Žinau tik, kad  tai turėtų būti kažkas panašaus į dienoraštį, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, bet jame jau daug kas parašyta. Galbūt ne taip, kaip įprasta, bet aš puikiai perskaitau:
    - Klausyk, Vidini, o kodėl aš be kelnių, - netikėtai paklausiau bičiulį 
    - Tu taip manai?- nenorėjo patikėti Vidinis, bet po neilgos valandėlės suprato, kad tai tiesa:- Iš tikrųjų, vyrai, o be kelnių, -stebėjosi.
    - Gal net ne vyras? - suabejojau.
    - Kad vyrais, faktas. Jeigu vadina sūnum, žinok, esi vyras.
    - Kas vadina?
    -Kas? Kas? Visi vadina. Pirmiausia motina.      .
    - O tėvas? Beje, Vidini, neatsimenu, ar jį mačiau. Jau atšventėme gimtadienio savaitės sukaktuves, o kažkodėl neatsimenu, kaip atrodo tėvas. Suprantu, kad jeigu  yra sūnus, turėtų būti ir jo tėvas. O gal aš kažko svarbaus nesuprantu?
    - Aš irgi taip suprantu ir, beje, žinau, kad tėvas yra, tik klausimas- kas  jis? Labiau panašu, kad esi Želigovskio sūnus. Negarantuoju, kad taip, bet visuose Šklėriuose tik ir tegirdi- Želigovskis  turi sūnų.
  - Na, ir ačiū Dievui.  Bet kodėl jo nematau? Negi užmiršo?
  – Palauk, žmogau. Gal būt pirma reikėtų pasirūpinti kelnėmis,  na, o paskui. Taigi, sutariam- pirma pasirūpinsime kelnėmis, o pasui  šnektelėsime ir apie kitus reikalus. Sutinki?
Ir nelaukdamas  mano sutikimo, užgiedojo  dar vieną Šv. Marijos himno posmelį. O aš, žinoma, irgi kartu su juo: 

Te nevaldo, te neskaldo
Niekad pyktis man rimties
Jis daugybės mūs blogybių
Nuolat  būna priežastis.

  - Gerai giedam, - pasigyrė, kartu girdamas ir  mane.- O dėl kelnių irgi kažką sugalvosim...