prie dienoraščiau bandžiau ateiti prieš vidurnaktį. Deja, nepasisekė. Bet nieko naujesnio per naktį neįvyko, regis, net  miegojau be sapnų. Kita vertus, po kiekvienos nakties ateina nauja diena, o tai - laikas, brangenybė. Tik gal dar vis nesuvokiame jo kainos. Na, o toliau vis tik dakaryštis tekstas:
***0

    35-ji eilėraščio „ Iš kur atsiranda poetai“ eilutė išskirta ir palikta viena tarp kitų jo tekstų. Taip kaip čia:

Aš vis vien rašysiu eiles,

    Ir sakyčiau, kad šis jo darbas tęsiasi, nepaisant kad  buvo 1996m rugpjūčio 23 d., užbaigusi Alfonso žemišką biografiją. Apie tai primena ir paminklinis akmuo. Nuotrauka bloga, neišvaizdi ir ja gyvina anūkėlis Mantas. Tačiau vis dėlto man labai norisi savo akimis  įžiūrėti ir iš akmens perskaityti įrašą. Tai padaryti  nepasiseka. O įrašu tapo, pasirodo, A. Jocio aforizmas „Viltis išauga iš nevilties“.
    Bet grįžkim  atgal, prie  pažado, kad vis tiek rašys eiles. Apie ką jos? Kokias eiles?

Eiles apie grožį, apie darbą,
Apie skausmą ir pergalę
Apie laimę ir pralaimėjimą -
Rašysiu eiles apie žmogų.

Jūs jas skaitysite.
Skaitysite sužeistas eiles
Ir tikriausiai suprasite
Iš kur atsiranda poetai...

    Ketvirtoji  diena išsenka. Eilėraštis perskaitytas ir man džiugu, kad ir šioje svetainėje įrašau poeto vardą ir pavardę, kad buvome kartu su jo posmais. Mes juos skaitome. O Mute netgi parašė:Daug kartų ir atidžiai saitant eilėraščius išryškėja tai, kas užkoduota, širdim parašyta.
    Beje, A. Jocys paisė skyrybą. Nenorėjo, kad kas  kitas už jį galvotų, tapytų, suprastų, kaip reikia ar nereikia. Jis norėjo, kad skaitytojas  jį persaitytų taip, kaip jis to nori.

ar nelabai, bet protingai į mane rodoma pirštais: esą, žiūrėkite, Pranas jau trečia diena, kai skaito Alfonso Jocio vieną eilėraštį ir reikia abejoti ar nepaliks ketvirtai.
    Iki vidurnakčio lieka apie pora valandų, todėl atrodo, kad  suspėsiu perskaityti. Bet pasakyti, kad šį jo eilėraštį „ Iš kur atsiranda poetai“ perskaičiau teisingai, gerai, taip kaip reikėtų perskaityti, aš, deja, nedrįstu. Ko gero reikėtų prie jo užtrukti ilgiau, bet gali atsitikti, kad taip ir įvyks. O dabar:

Jūs - žmonės!
Jums tikriausiai visko reikia?
Prašom.
Naudokitės mano širdimi.

Tiktai nežaiskite su ja.
Su širdimi žaisti negalima.
Jeigu jums reikia -
Galite sužeisti...

Aš norėjau pasakyti –
Jeigu Jums nuo to
Bus lengviau...

    Šiandien buvau „ant ratų“. Nuo vieno Vilniaus pakraščio važiavau į kitą, paskui – atgal. Su savimi turėjau ir šį Alfonso Jocio eilėraštį knygutėje "Ieškojau nesamos žvaigždės". Dievai žino kodėl, bet  pabijojau jį skaityti viešumoje. Apie tris valandas praleidęs autobusuose- troleibusuose nedrįsau perskaityti nei eilutės, nei žodelio. Svarbiausia to priežastis, matyt, ta, kad reikia pravažiuoti šalia Kalvarijos turgaus. Troleibusuose - autobusuose tokiu laiku susirenka nemažai prekeivių ir kažkodėl  baisu, jeigu kažkas pamatęs, kad skaitau eilėraštį „ Iš kur atsiranda poetai“, sumanytų jį nusipirkti. Derėtųsi, siūlytų kainą, nuoširdžiai manydamas, kad  galima nusipirkti ir poeto širdį.
Stop.
Ne, šiandien dar nebaigiu skaityti...
Dar lieka 10 neperskaitytų eilučių.

tik 4 eilutes. Jos iš tavo eilėraščio „Iš kur atsiranda  poetai“. Kitos 39 eilutės liko neperskaitytos. Ar neužteko? Naktis buvo apvelta sapnais ir mačiau save visokį: ir tvarte, ir bėgantį, ir besiženijantį,  Et, ko tik nebuvo! Jau seniai žinau, kad sapnai pas mane ateina ne tik palepinti ar bausti vaizdais, susitikimas. Jie pildos. O gėdingiausiai pasijutau pamatęs, kad esu nuogas... Reikia ženytis, o ženykas nuogas ir besirūpinantis kaip surasti savo batus, kelnes, visą aprangą.
Dabar dar tik šešta valanda ryto.
Ir visa diena prieš akis.
Ko laukti?
Turbūt reikia suprasti, kad žmogui net miegant, jo siela dirba. Ką tik iš patalo, o pavargęs lyg būčiau  sugrįžęs iš javapjūtės.
**************
    Diena iš tikrųjų, kaip šiemet reta- karšta, tvanki, saulėta.
    Esu tyliai pasižadėjęs, kad vakarais, Jocy, susitiksime prie tavo vieno kito posmo.
    Šiandien  vėl skaitau iš to paties „ Ir kur atsiranda poetai“:

Kas čia blogo,
Jeigu vienas žmogus
Liks jau sužeista širdimi?

Aš nesiūlau. Šiaip sau...
Aš ne dėl garbės, ne!
Paprasčiausiai – jeigu Jums reikia,
Naudokitės mano širdimi.

Aš nesakau,
Jog man bus lengva...

    Vakar, Jocy, į mūsų dienoraštį žvilgtelėjo Aussia_senutė. Ji taip pat rašo eilėraščius. Paskutinysis, kurį skaičiau „Lašėjimams“ Ir prasideda:

O tu ten kažkada
Braidysi po bedugnes...

Gražu.  O mums paliko ir toki parašą  ;) vau.
Ką atsakyti?

Nejaugi
Aš toks blogas?
Ne, tikrai, jeigu jums reikia
Aš galiu pabūti –ir už kvaili...

Iki vidurnakčio bepaliko nedaug.
Iki.

ateisiu, bet atėjau. Tačiau nuotaika tokia, jog nežinau, kaip ją apibudinti. Kita vertus, juk niekas to ir neprašo.
Ir štai skaitau tavo, Alfonsai: 

Prašom,
Naudokitės mano širdimi.

    Ir suprantu, kad eilėraščio eilučių prasmė neišliko taip, kaip ji  suvokta tada, prieš beveik 40 metų, tada, kai širdis plakė krūtinėje, tada, kai dar nebuvo 1996 m rugpjūčio 23d.
    Lemtis Alfonso į XXIa. neįsileido. Ir nepaisant:

Prašom,
Naudokitės mano širdimi.

    Manau, kad šių dvejų eilučių jau užtektų. Skaitymai nereikalingi, kai jie praslysta pro smegenis, aptaškę juos tik gražiausiais žodžiais ar  vaizdais. O čia va... jau greit 13 metų, kai žmogus miręs, bet taip, kad gali pasiūlyti savo širdį. Turbūt pirmą kartą skaitau eilėraštį, kuomet suprantu, kad šių dviejų eilučių tikrai pakanka, kad užtektų pagalvoti apie žmogau būties dalykus. Tačiau neiškenčiu ir perskaitau kitas dvi posmo eilutes: 

Jeigu Jums reikia –
Galite sužeisti.
    Taigi širdį
    Te atleidžia man dievai, bet A. Jociui reikėjo šias eilutės ne tik parašyti, bet ir numirti, kad jas galima būtų perskaityti būtent taip, kaip jas perskaitau dabar.

kad šis dienoraštis yra ir galima rašyti. Dabar irgi prisėdau, kaip jau ne kartą, tik šį kartą panūdo paklausti: Kam rašyti? Negi sau, kad po kiek laiko atsiminčiau, ką rašė tas žmogus, kuris gyveno. Jo jau nėra Jis  buvo tik tą akimirka ir išėjo taip, kaip Senekos parašyta:
    Juk klystame laukdami  ateityje mirties; didžioji jo dalis jau –praeityje, nes prabėgusį  gyvenimo tarpsnį valdo mintis
Velnias! Kaip čia taip? Negi ir čia vartau jau mirusio žmogaus dienoraštį? Juo labiau, kad tas žmogus AŠ. Neįtikėtina, tačiau paneigti tokį supratimą, deja, nesugebu ir net savo ranka prirašau: Žinau, kad  nieko nežinau, nes tas AŠ, kuris šią akimirką, tuoj pat ir išnyksta. Jau pradžia sakinio parašyta mirusio manęs. Vadinasi, gyvenimas yra mirtis. Nuolatinė mirtis. Ir mūsų suprantamoje mirties valandoje nieko naujo neįvyksta. Taip juk?
    Tyli. Visi tyli.
    Ant stalo akimis užkliudau viename dėkle sudėtas Alfonso Jocio tris knygas. Mirė senokai, jau prieš tryliką metų, bet ar tai pretekstas jausti, manyti, žinoti, kad jo nėra. Jau pats asmeniškai per 70 metų atidavęs mirčiai. Šia prasme mirtis gyvesnė, paslankesnė negu ateitis. Bus ji ar nebus, o mirtis yra ir visuomet nusiteikusi prisėsti ir pasikalbėti rūpimais klausimais. Ir kai atmintis šitą didžiąją manęs dalį kelia iš mirusių, mirtis nesipriešina. Ačiū tau, Mirtie. Regis, mes dar nemokame tau dėkoti. Net ir šios mano mintys tik atsitiktinės, nes vis dėlto noriu, kad šalia prisėstų knygelių „Minties veidai“, „Seno Šepo šypsena“  ir „Ieškojau nesamos žvaigždės“ autorius  Alfonsas Jocys. Čia pat yra ir ketvirtoji jo knyga „ Laimės kaukė“, bet absoliuti dauguma jos kūrinių persikėlė į tas tris, ką tik įvardintas.
Taigi būk ant mano stalo mirties valandose, Alfonsai Jocy...

Galvoje it po šventės. Bet ne tiesiogine prasme: galvoju, kaip šventę panešioti ilgiau, o nuotaika surūgusi, kaip ir rytas viršum Balsių ir Kryžiokų. Vasara mažai panaši į vasarą.
      Po trijų „Prisikėlimo valandoje“ internetinių dalių mąstau, kad  kuriam laikui šią erdvę palikti, peršokti į kitą kažkur greta esančią.  Bet stop! Stop! Prieš akis dedu mielos  Giedrės  „GĖLES“, skirtas      Pelėdai ir Jo Motulės Gėlėms

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių --
Kaip pražydėję, Dieve ! Nors vėlai...
Drugelis skrenda, su žaibais lenktynių

Sekundės lekia rožių debesy,
Paukštelis gieda virš lelijos žiedo,
Saulutė pievoj juokiasi šviesi --
Ir obelėlę rudenėlis rėdo...

Pilnatvės Meilė šypsosi virš mėtų --
Prie slenksčio  arfos skamba ! Ajerai
Palinkę virš krantų šiltų smėlėtų,
O tulpių auras nešasi šilai

Per gimtą sodžių virš karų, degėsių --
Pražydę gėlės gieda gintaruos --
Klajone mano, po pušim prisėsiu,
Ilgai klausysiuos, ką žiedai dainuos,

Motulės įpinti į sielą mano
Su vargo ašara tyra, kaip obelies
Žiedų Aušra ! Virš metų uragano
Tos Gėlės - Žvaigždės iš Svajų Šalies --

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių...    **********************
Ačiū, Giedre.
Nuotaika ir diena šviesėja.

„Vienas už visus, visi už vieną“, -išpildė karaliaus prašymą muškietininkai ir tik dabar pirmą kartą suprato, kiek daug drąsos reikia, kad gyventų pagal ją, bet... Bet atatupstuoti, trauktis atgal jau negalima, vėlu; jie prisaikdinti karaliaus.
  (Iš "Prisikėlimo valandoje" III)

Nemanau, kad dienoraštis geriausia priemonė sveikinimams, bet...
    Sveikinu visus 10.000 ir daugiau VALSTYBĖS DIENOJE, o kartu ir su karaliaus Mindaugo prisikėlimu. Taip atsitiko, kad man pasisekė būti šio įvykio liudininku ir manau, kad nelabai svarbu, kokia būties forma. Matomumas buvo didelis, girdimumas dar didesnis ...
*****     
MILDA:Puiku, karaliau! Matau, kad stovite, o, beje, netikiu, kad taip yra. O kas bus, kai apie tai išgirs Lietuva, išgirs visas pasaulis. Ot bus košės! ot bus pasimetimo!
(Iš „Prisikėlimo valandoje" II)

Kai kurie dalykai lyg tyčia, nors iš tikrųjų – netyčia. Man buvo smagu netyčia parašyti tai, kas sutilpo keturių dalių  „Pradžioje“. Ten apie Valdovų rūmus, prisimenant žmones, kurie iki jų atstatymo pradžios juos jau turėjo pasistatę savyje, Savęspi. Aš irgi su jais, o ne su A. Bumblausku. O šiandien atsitinka taip, jog žinau, kad rytoj savaip minėsiu karalių Mindaugą dviejų ar trijų dalių kūrinėlyje „Prisikėlimo valandoje“ Irgi netyčia,  bet kaip tyčia. Netyčia ir tai, jog, regis, suvokiau, jog svarbiau čia, dienoraštyje, paakcentuoti bent kai kurias dienos nuotaikas, kurios įtaigoja kokią nors mintį ar sumanymą.
Su švente. Būkite laimingi visi, kas čia, ar šalia.      *****
Mindaugas:
  -  Pažiūrėkite, jis nesurūdijęs. Kažin, kiek metų, kai su šituo durklu krūtinėn? O nesurūdijęs...
      (Iš "Prisikėlimo valandoje" I)

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį.
Būk ištikima.


Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Paulausko Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Prano karieta.

Nors Dievo žodis neturi durų
--------- BET
Niekaip negaliu įeiti