Vakar, Alfonsai, citavau

tik 4 eilutes. Jos iš tavo eilėraščio „Iš kur atsiranda  poetai“. Kitos 39 eilutės liko neperskaitytos. Ar neužteko? Naktis buvo apvelta sapnais ir mačiau save visokį: ir tvarte, ir bėgantį, ir besiženijantį,  Et, ko tik nebuvo! Jau seniai žinau, kad sapnai pas mane ateina ne tik palepinti ar bausti vaizdais, susitikimas. Jie pildos. O gėdingiausiai pasijutau pamatęs, kad esu nuogas... Reikia ženytis, o ženykas nuogas ir besirūpinantis kaip surasti savo batus, kelnes, visą aprangą.
Dabar dar tik šešta valanda ryto.
Ir visa diena prieš akis.
Ko laukti?
Turbūt reikia suprasti, kad žmogui net miegant, jo siela dirba. Ką tik iš patalo, o pavargęs lyg būčiau  sugrįžęs iš javapjūtės.
**************
    Diena iš tikrųjų, kaip šiemet reta- karšta, tvanki, saulėta.
    Esu tyliai pasižadėjęs, kad vakarais, Jocy, susitiksime prie tavo vieno kito posmo.
    Šiandien  vėl skaitau iš to paties „ Ir kur atsiranda poetai“:

Kas čia blogo,
Jeigu vienas žmogus
Liks jau sužeista širdimi?

Aš nesiūlau. Šiaip sau...
Aš ne dėl garbės, ne!
Paprasčiausiai – jeigu Jums reikia,
Naudokitės mano širdimi.

Aš nesakau,
Jog man bus lengva...

    Vakar, Jocy, į mūsų dienoraštį žvilgtelėjo Aussia_senutė. Ji taip pat rašo eilėraščius. Paskutinysis, kurį skaičiau „Lašėjimams“ Ir prasideda:

O tu ten kažkada
Braidysi po bedugnes...

Gražu.  O mums paliko ir toki parašą  ;) vau.
Ką atsakyti?

Nejaugi
Aš toks blogas?
Ne, tikrai, jeigu jums reikia
Aš galiu pabūti –ir už kvaili...

Iki vidurnakčio bepaliko nedaug.
Iki.