Vakar, kaip ir anksčiau,

prie dienoraščiau bandžiau ateiti prieš vidurnaktį. Deja, nepasisekė. Bet nieko naujesnio per naktį neįvyko, regis, net  miegojau be sapnų. Kita vertus, po kiekvienos nakties ateina nauja diena, o tai - laikas, brangenybė. Tik gal dar vis nesuvokiame jo kainos. Na, o toliau vis tik dakaryštis tekstas:
***0

    35-ji eilėraščio „ Iš kur atsiranda poetai“ eilutė išskirta ir palikta viena tarp kitų jo tekstų. Taip kaip čia:

Aš vis vien rašysiu eiles,

    Ir sakyčiau, kad šis jo darbas tęsiasi, nepaisant kad  buvo 1996m rugpjūčio 23 d., užbaigusi Alfonso žemišką biografiją. Apie tai primena ir paminklinis akmuo. Nuotrauka bloga, neišvaizdi ir ja gyvina anūkėlis Mantas. Tačiau vis dėlto man labai norisi savo akimis  įžiūrėti ir iš akmens perskaityti įrašą. Tai padaryti  nepasiseka. O įrašu tapo, pasirodo, A. Jocio aforizmas „Viltis išauga iš nevilties“.
    Bet grįžkim  atgal, prie  pažado, kad vis tiek rašys eiles. Apie ką jos? Kokias eiles?

Eiles apie grožį, apie darbą,
Apie skausmą ir pergalę
Apie laimę ir pralaimėjimą -
Rašysiu eiles apie žmogų.

Jūs jas skaitysite.
Skaitysite sužeistas eiles
Ir tikriausiai suprasite
Iš kur atsiranda poetai...

    Ketvirtoji  diena išsenka. Eilėraštis perskaitytas ir man džiugu, kad ir šioje svetainėje įrašau poeto vardą ir pavardę, kad buvome kartu su jo posmais. Mes juos skaitome. O Mute netgi parašė:Daug kartų ir atidžiai saitant eilėraščius išryškėja tai, kas užkoduota, širdim parašyta.
    Beje, A. Jocys paisė skyrybą. Nenorėjo, kad kas  kitas už jį galvotų, tapytų, suprastų, kaip reikia ar nereikia. Jis norėjo, kad skaitytojas  jį persaitytų taip, kaip jis to nori.