Būna, kai net užmirštu,

kad šis dienoraštis yra ir galima rašyti. Dabar irgi prisėdau, kaip jau ne kartą, tik šį kartą panūdo paklausti: Kam rašyti? Negi sau, kad po kiek laiko atsiminčiau, ką rašė tas žmogus, kuris gyveno. Jo jau nėra Jis  buvo tik tą akimirka ir išėjo taip, kaip Senekos parašyta:
    Juk klystame laukdami  ateityje mirties; didžioji jo dalis jau –praeityje, nes prabėgusį  gyvenimo tarpsnį valdo mintis
Velnias! Kaip čia taip? Negi ir čia vartau jau mirusio žmogaus dienoraštį? Juo labiau, kad tas žmogus AŠ. Neįtikėtina, tačiau paneigti tokį supratimą, deja, nesugebu ir net savo ranka prirašau: Žinau, kad  nieko nežinau, nes tas AŠ, kuris šią akimirką, tuoj pat ir išnyksta. Jau pradžia sakinio parašyta mirusio manęs. Vadinasi, gyvenimas yra mirtis. Nuolatinė mirtis. Ir mūsų suprantamoje mirties valandoje nieko naujo neįvyksta. Taip juk?
    Tyli. Visi tyli.
    Ant stalo akimis užkliudau viename dėkle sudėtas Alfonso Jocio tris knygas. Mirė senokai, jau prieš tryliką metų, bet ar tai pretekstas jausti, manyti, žinoti, kad jo nėra. Jau pats asmeniškai per 70 metų atidavęs mirčiai. Šia prasme mirtis gyvesnė, paslankesnė negu ateitis. Bus ji ar nebus, o mirtis yra ir visuomet nusiteikusi prisėsti ir pasikalbėti rūpimais klausimais. Ir kai atmintis šitą didžiąją manęs dalį kelia iš mirusių, mirtis nesipriešina. Ačiū tau, Mirtie. Regis, mes dar nemokame tau dėkoti. Net ir šios mano mintys tik atsitiktinės, nes vis dėlto noriu, kad šalia prisėstų knygelių „Minties veidai“, „Seno Šepo šypsena“  ir „Ieškojau nesamos žvaigždės“ autorius  Alfonsas Jocys. Čia pat yra ir ketvirtoji jo knyga „ Laimės kaukė“, bet absoliuti dauguma jos kūrinių persikėlė į tas tris, ką tik įvardintas.
Taigi būk ant mano stalo mirties valandose, Alfonsai Jocy...