Užsigeidė Beausis paskaityti poezijos.
Perskaitė nediduką eilėraštį. Bet ką daryti perskaičius?
Mato, kad kiti rašo vertinimus.
Parašė ir Beausis.
- Kodėl parašei vienetą?
- Iš tikrųjų esu asilas, bet paslėptas kartu su ausimis.

-Abejoju ar skiri mergą nuo ožkos, - pasakiau nežinodamas, kad reikalų turiu su kritiku.
    - Ar tai labai svarbu, jeigu nei viena nei kita  - ne mano?
    Truktelėjau pečiais.
    - Man - ne. Bet ir mergai, ir ožkai turbūt svarbu žinoti, kas prie jų kimba: ožys ar vyras?

Po ilgo laiko nuėjau  pas "kūrybingi." Ten suradau nemažai pažįstamų. Suprantu, kad mėgstame keliauti.
Gal Amerikų ieškome?

Dalija Kiliesiene 
Sveiki,Pranai,

mamyte pateko i ligonine - sustreikavo sirdele, siandien zonduos kraujagysles ir spres del operacijos. Prase perduot,kad jei prasilenks su smercium - parasys:) Siuncia visiems linkejimus:)
Palinkekit sekmes!

dukra Betina

Dar prieš ketvirtą valandą išsiritau iš lovos. Negaliu būti lovoje nemiegodamas. Tfu!
    Galvoje irgi tuščia, skamba puodai.
      Nuėjęs į Ž.Ž. radau Ražo: 

2009-10-05 22:15:38
Vahibas -
Nepavergtos tautos,
Rytų sūnus,
Korano tiesą išpažinęs,
Šioj vasarėlėj
Čia Lietuvėlėje
kalbėjo man :
Skirtingi esame,
Skirtingai meldžiamės,
Tačiau savas maldas
Mes skiriam tam pačiam -
Vienam,
Vardais skirtingais pavadinę.

Pridursiu nuo savęs:
Keliutę pats renkuos,
bet jų visų kryptis
pas JĮ,
kuris yra visur.
Tad keliute sava,
Skirtingais žingsniais,
Eigastim sava
Molžemį ir smėlį
Į kalnelį pakelėj
Vis minam
iki tos ribos -
Išeinu
Į savo dangų,
spalvų čia prisirinkęs.

Kiek daug, Dzieduli,
Neįstengėm peržengt ribų
Kai švietė saulė,
Lietučiui kapsint,
Darganoj,
Jausmų palaimoj.

Baugu
Kad amžina,
Gerai nubraukim
Amžinybę,
Juk ji ne mūsų rankoj,
Bet, sakau,
Palikim ribą.

„O štai ką judu su Šnekorium nemiegodami kalbat man visai nepatinka. Liaukitės, berniukai“,-paprašė Dalija Kiliesienė.
    Suraukiau kaktą - ką gi mudu su Jonu taip šnekam? Lyg ir nieko, kas neleistina.  Žvilgt į vieną įrašą, kitą , trečią... Taip, neretai vienas kitam kažką parašom, bet tie „raštai“ tokie, kad neatrodo, jog jie kažkam trukdo ir mudviem reikėtų aprimti.
    Parašiau Dalijai, kad „ ogi niekaip nesuvokiu apie ką čia.“
    Pasirodo, kad šitaip ji parodo į prieš parą parašytą mano kūrinėlį  „Erdvė dangui“ (4), primenantį  laišką. Tiesa, ne Šnekoriui, bet Ražui, kuris laikosi Žalioje Žolėje. Tai irgi ne pirmos jaunystės žmogus ir labai nuoširdus savo poezijai.
    O Daliją, kaip suprantu labiausiai išgąsdino žodis  „išeinu“.
    Dalija Kiliesienė:
    " Tas žodis "išeinu" man nepatinka, tegu ir tokia ar ne visai tokia prasme mano suprastas"
    Pačiai poezijai, matyt, nelabai svarbu, patinka ji kam ar nepatinka. Tačiau kitaip elgiasi jos kūrėjas. Man, pavyzdžiui, norisi, kad prie posmo kažkas  suklustų. Ir šia  prasme man pasisekė - Dalija  sukluso ir aš jau galėjau jai parašyti:
  „Žmogaus  būtyje  PATINKA ar NEPATINKA , manau, kad nedaug reiškia. Jau seniai seniai SENEKOS parašyta: "Ar galėtum nurodyti man tą, kuris brangintų laiką, kuris įvertintų dieną, kuris suvoktų, jog miršta kasdien? Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau - praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis".
    Ir kuomet šitai priimi, tas išeinu toks natūralus, kad jo ir po skvernu nuo šviesos neapsaugosi.
    Ir Dalija  vėl atsiliepė:
      „Sutinku. Rodos nesu prietaringa, bet kažkaip smilgteli, tarsi galėtų pagreitinti. O juk ir pati ne be nuodėmės - per dažnai miniu mirtį. Nejau bijau?
Na, o kaip mano laiškelį priėmė Ražas?
    Manau, kad geriausiai  jo atsakymą perskaityti nuo pradžios iki pabaigos. Perskaityti ir vėl mąstyti, galvoti, suprantant kokia tai įdomi tema.

Iki mirties numirti reik,
Kitaip nebus tam laiko, -
byloja knygų išmintis.
Kaip nesusiruošusiam išeit,
Kiek daug darbelių čia sulaiko,
Kaip gera būt, kokia rimtis,
Apglėbus sielą lepią taip nuteikia:
Anksti kepurę dėtis ant galvos,
Keleivio lazdą į rankas paimt
Ir nepamiršt į krepšį kelionėn įsidėt
Namelių kvapą, draugo veidą
Ir žodį šiltą, kuris kelionėje aidės
Kaip ilgesys neblėstančios žvaigždės
Iš marmuro tylios erdvės,
Jau amžina riba atskirtas.

    Mano "išėjau „ ir mano palinkėjimai Ražui:
Te laimina dievai tave
Ir mano marmuras te
Gerą žodį taria... -
      nesiderina su Ražo „Jau amžina riba atskirtas“ Aš gi einu į marmurą žinodamas, kad Dievas yra visur ir einu, kaip statybininkas. Juk jau anksčiau pasakyta, kad reikia žmogui turėti dangų arčiau namų. Manau, kad gal ir Pilkę pavyks įsikalbinti, nes tai jos pasakyta:
  Norėčiau ir pati į kelionę susiruošti šitaip: ir su duona, ir su vandeniu, ir su batais, ir su brangiais vaizdais akyse
  Ir su darbo įrankiais, Pilkute.  Bet mes apie tai dar kalbėsim, jeigu, žinoma, neužmiršiu.

Velnias! Sapnavau Josifą Visirianovičių Staliną. Dar to nebuvę.
    Vyko kažkelintas partijos suvažiavimas. Jis už stalo, kaip pirmininkaujantis, o aš nors ne už stalo, bet beveik šalia, pasienyje. Ten ir daugiau korespondentų. Ir man gėda, kad neypatingai moku šį darbą.
    Ot, ir pabandyk, žmogau, nesimokyti!
    O Stalinas toks liesas, nupempęs, kaip tremtiniai Sibire, ar kitur. Gaila žiūrėti, bet vis tiek su generalisimo munduru. Nors poelgiuose ir laikysenoje šaltas, bet manimi, sakyčiau, patenkintas bent tiek, kad teroro veiksmų nežadėjęs.
    Supratau, kad visas suvažiavimas buvo pamaitintas už „ačiū“ ar net ir to nepasakius. Bet kuomet Stalinas pamatė, kad mūsų lėkštėse kažkokie miltiniai kleckai, buvo labai nepatenkintas ir per Vorošilovą pareikalavo sau mėsiškų, vyriškai stiprių pietų. 
    O sako, kad praeitis išnyksta. Jos dabartyje nėra. Nieko panašaus! Net ir po sapnus paklajoja Tik įdomu, kuo aš taip nusipelniau? Kam prireikė Stalinui surasti mane?
    O gal aš jo ieškojau? Gal aš ji suradęs?
    Ko gero kitame sapne jau politbiuro nariu tapsiu.
    Na, tuomet jau drebėkit, rašykai!!!

Išskyrius hey they found your body prie nieko kito nesiliečiau. Mudu savo santykius sutvarkėme, pasinaudodami slaptu paštu. Aš, pavyzdžiu, dabar ją netgi labiau gerbiu, negu iki šio gaisro.
  O kad toks gaisras dar liepsnoja, matyt, nedaug ko reikėjo - tik degtuko. Nesakau, kad man malonu, bet daug ką pamačiau kitaip. Manau, kad nei vienas iš mūsų nesudegsime. Truputį apsvilę, bet tikrai manau, kad išeis į gerą.
Bet per tiek laiko pasakyta daugiau, negu reikia. Todėl iš tikrųjų išgirskime Klim:
Visų įsivėlusių prašau- gesinkite šitą gaisrą. Užteks...
Aš išgirdau.

Yra priežastys, kurios verčia mane užversti tą puslapį.
    Manau, kad reikia pasakyti, jog ši bei ta pasiaiškinome ir su Violeta.
    Na, o visiems  „UŽ“ ir „PRIEŠ“ irgi - ačiū.
    Asmeniškai didi pagarba Vudu, padėjusiam išlyginti įsiplieskusį ginčą.
    Na, o kai į ligoninę važiuosiu – irgi pranešu.
    Kam reikia Lenino linkėjimų - sakykit.
    Riva, jeigu reikia matyti mano dukrų  aukštojo mokslo baigimo popierėlius, nesikuklink, užeik. Parodysime.
    O vis tik susikaupė nemažai medžiagos, kuri bent man reikalinga. Nemanau jos išmesti.
    Taigi būkite!
    Nepykite. Bet dar kažkiek norėčiau būti ir aš.

Gerai suvokiu, kaip nustebo vartotoja „Čia ne aš“ suradusi po kūrinėliu kuolą. Man tokie dalykai ne naujiena ir nors neatsiliepiu, tačiau nesmagu būna nežinoti, kodėl žmogus, vertindamas kūrinį, bijosi savo darbo. Kodėl jis slepiasi? Ir labai svarbu žinoti, kas jis. Juk nori – nenori, o pagalvoji, kad  jis - tikriausia Antanas ar Stasys.  Mat, su jais, tarkim, esame stipriau silpniau susiginčiję ir išsiskyrę lyg nusidėjėliai.
    „Čia ne aš“ pernelyg jauna, kad galėtų pasilikti abejingos panelės pozoje. Seniai tokius dalykus lengviau pakelia.
    Kuolo dalintoja, sprendžiant iš vardo, yra anglė, nes lietuviškoje svetainėje ją tenka vadinti "hey they found your body".  Man tai tragedija, bet stengiuosi suprasti jaunų žmonių norą pasirodyti „ne kaip visi“. Ir gerokai drasko nagais nesupratimas, kuomet atsimeni, jog tai vienas iš svetainės adminų. Ir tuomet jau tenka atsidusti:
    - Dzievuli, net ir taip lietuvių kalba persekiojama, nekenčiama ir naikinama. Už ką? Kodėl?
    Ir suprantu, kad ateina karta, kurioje pasirodo "hey they found your body", kuriems dėl lietuvių kalbos, dėl lietuviškumo jau galvos neskauda. 
    Bet negi? Tai juk ne mano, o jos žodžiai: šiuo metu rašyke itin klesti beraštystė. Taigi, pati muša, pati verkia.  Ir ką tu, žmogau, jai pasakysi?
    Pasakyti, žinoma, visuomet atsiras būdų, bet ar supras?
    Vakar jai  rašiau pirmą kartą ir mano raštas toks:

Labas,
    Taip, aš visiškai sutinku su Jūsų nuomone, pasakyta „Čia ne aš“, bet kaip šitie "mėgstantys atvirumą ir tiesmukiškumą" pasilieka be parašo, tai jie mano akimis yra ne jokie kritikai, o erkės. Jeigu Jūs galėtumėte paneigti mano tokią nuomonę, būčiau labai dėkingas. O dabar pažiūrėkite, kiek daug čia erkių... Jų reikia saugotis. Paskaitykite Agricolą, anasis net grybauti bijosi ir įtikinėja kitus, kad neitų grybauti, nes juk gali būti sukandžiotas erkių...
    O iš paveikslėlių atrodo, kad šitos erkės nori būti gražios...

    Atsakydama  "hey they found your body" lyg ir  nustebo, esą“ čia komplimentas man "erkė"? ar kaip]? :)
    Manau, kad to galėjo neklausti. Ji gerai žinojo, kodėl aš apie tai pirmame susirašinėjime. Tačiau parašiau jai, sakyčiau, labai įtaigiai ir korektiškai: 
    Ne, nei komplimentas, nei priekaištas, nei pagyrimas, nei konkrečiai Jums. Erkėmis (regis, tą sakiau) vadinu be išimties visus, kurie kanda, bet patys slepiasi. Ir spėliok, kas tave įkando. Ir konkrečiai už ką? Paprastai spėlioji ir gali būti, kad mintyse pasakai visai kitą pavardę. Galima šį reiškinį vadinti "banditizmu už kampo". bet aš, išgyvenęs virš 70 , nesuprantu, kaip bijotis savęs, jeigu darai darbą, kurį darai.
    Kuolas irgi pažymys. Bet tik su parašu...
    Ir tuomet it perkūnas iš giedro dangaus. „Sutinku su Jumis“, - parašė  hey they found your body. Kaip kas ką besakytų, o tai vyriškas drąsus prisipažinimas. Aš nežinau, ar kas dar sugebėtume iš mūsų senų ir jaunų prisipažinti: esu erkė, esu tas, kuris iš už kampo smogia...
    Ačiū Tau, „hey they found your body“.