teka 07:12
leidžiasi 17:52
ilgumas 10.40

  Pilnatis
15 mėnulio diena

        01     
      PIRMADIENIS
Albinas Tulgaudas Rusnė Antanina Antanė
----------------------------------------------

Kelių metų sunkus darbas, regis, pavyko. Įsigudrinome su Vidiniu giliau ir greičiau nuslysti į Savęspi ir ten surasti ne tik reikalingus adresus.  Jau galiu drąsiai sakyti, kad ne tik Dievas, bet ir Velnias mielai paduoda paramai ranka, jeigu tik sugebi laiku ir meiliai įkristi jam į akį. Kitaip tariant, talentas visur reikalingas, bet šiandieną ir be jo galima apsieiti.

Siu gint, siu gint

- Šnekutis?- sukluso Vidinis ir kaip vaikas apsidžiaugęs: - Tikrai šnekorius. Žiūrėk tu man! Pavasaris. Dar vienas. Ačiū šnekoriui, dėkui dievuliui. Vis tik sulaukėme. Tu tik paklausyk,  Pranuci, - ragina Vidinis slystelėti dar giliau pavasaryje, o ten:   

Čir čim, čir čim 
Vyvo,vyvo!

Jau užmiršau, kad rankoje laikau kelių eilučių eilėraštuką, bet jis dabar irgi virptelėjo it paukštis, kuris prieš daug metų buvo nežinia kur pasiklydęs ir šit galiu jį perskaityti, tiksliau gal - išgirsti, kaip ir ką  jis švilpauja.
Ir – ką?
Pasirodo, kad nori pažiūrėti man į akis:

Žmogaus akys, žinau, nemeluos
Jei šviesa ten,
Jei šešėlių nėra.
Ir todėl, kai kalbi - tai kalbėk į mane,
Kad galėčiau matyt ir tavo akis.

Kaip, kaip? Nemeluos? Akys? Ir jaučiu, kaip pradedu gūžtis savyje, slėpdamas būtent akis. Negi jis, net vardo neturintis, popieriuje išblukęs eilėraštukas, žino, jaučia, kodėl jį čia ištraukiau iš  makulatūros? Negi jis jaučia, kad... O kovo paukščiai dar galingiau sušneko:

Grįžau, grįžau, grįžau,
Buvau,  buvau,  buvau,
Teisybė - čia čia čia
Išlėksiu, išlėksiu, išlėksiu,
Eik, eik, eik!

Ir, o dzievuliau, kokios sunkios, negeros mano akys. Suprantu, kad jos tik todėl tokios, kad į jas nori pažiūrėti skurdukas eilėraštis, po trisdešimties metų sugrįžęs į rankos saują. Ir va nori įsitikinti, suprasti „ar dar esam // ar išliksim draugai“. Jau mano žodžio jam  nepakanka. Juo netiki. Jam reikia, kad kuomet kalbu, matyti ir mano akis – esą, jos dar nemoka meluoti. 
Ne, ne. Šiandien  ne ta  diena, eilėraštuk. Sugrįžo kovai su  savo mėnesiu ir va pavasaris, – ir suradęs knygą - segtuvą, kurią su Vidiniu vadiname Šventąja, padaviau jai tą apgeltusį popieriaus lapelį su kelių eilučių eilėraštuku:
- Priimk, dangaus dukra. Tokią dieną žmogus leidžiasi į Savęspi šventei ir mokosi  kalbėti žiūrėdamas į akis. Gal ateis laikas, kai šitaip nereikės, bet dabar reikia - žodis paniekintas, praradęs garbę, jam netikima.
Nežinau, ar kada vėl į rankas paimsiu šitą eilėraštuku kalbančią popieriaus skiautelę, bet man ji prasminga, kad atiduodamas ją segtuvai- knygai  supratau, kodėl – begemotas ir kodėl jis man reikalingas.
- BUS. PRIVALAI,- pasakė drūtai
O Diudia Pauteckas (Arvydas Valickas):
- Klausyk begemoto..
Negi bus? Negi privalau? Negi iš tiesų dar vienas pavasaris ir man?. Negi ir iš jo dar teks kažką įdėti į segtuvą –knygą.
- BUS. PRIVALAI.
- Klausyk begemoto...

teka 07:14
leidžiasi 17:50
ilgumas 10.36

  Pilnatis
14 mėnulio diena


      28
        SEKMADIENIS
Osvaldas Romanas Vilgardas Žygimantė Romas
      ******* ********
      Vis dėlto po Šv. Motiejaus, o, vadinasi, ir vyturio dienos (II. 24) lamingiau įsikniumbu į langą ir smagiau keliu akis į dangų. Pirmiausia taip atsitinka anksti rytą - būna tamsu ir ne ką matau, išskyrus aikštelėje  sukištus kaip silkes bačkoje automobilius.  Tai - kasdienybė, kurios net optimistų svajonėse negalima buvo nutapyti. Bet, va yra, kaip yra, ir darosi net negera, kad jų tiek daug.  Girdėjau - automobilių Lietuvoje daugiau negu proto. Bet juk sakoma daug kas, ir niekas nepaiso, kad būtų pasakoma tiesa. O aš štai žvilgt į pageltusį popiergalį iš 1977 metų balandžio 29 d, o ten:

Ir vėl sustoju,  grožio pakerėtas, 
Nes pakely- antai! –
Bučiuoja vėjas žalią pušį.
Ta aikčioja, kvatojasi -
Net šiaušiasi žali plaukai...

Ir vis dėlto ne pakerėjęs grožis įstrigo, įsiminė, o užmiršta tiesa, būtent: dzievuli, dzievuli, kiek daug kelių išvaikščiota pėsčiomis. Todėl reikėtų suprasti, kad automobiliai davė kojoms poilsį ir vis dėlto,- ar nuo to joms geriau? Ir ne tik kojoms, bet ir žmogui, jo sveikatai? 
    Aha, dar reikia prisipažinti, kad eilėrašti redaguoju, nes nedrąsu pasirodyti 33 metais jaunesniu, bet kvailesniu. Perskaitęs jį, nusileidau į Savęspi, ir paieškojęs kritiką iš Griškabūdžio, paprašiau, kad eilėraštį įvertintų 1.
    - Tai kad ir prašyti nereikėjo. Tik ir tevertas - pasakė, atiduodamas kūrinėlį su vienetu ir kaip visuomet su išsamiu komentaru. O man pasidarė gėda. Greitai supratau, kad ne man vienam tokia gėda degina akis. Parašiau: 

“Tik dabar, brolau, pamačiau, kaip aukštai esi  vertinamas „Rašykų“ svetainės visuomenės. Visi (beveik) graužiamės pirštus - aš irgi,  kad nepasiūlėme tavo kandidatūros geriausio metų kritiko titului gauti.
Na, nepyk, Jonai, aš dažnai daug ko čia nežinau.
Nežinojau ir apie kandidatų kėlimą.
Taip, senis, senis, Jonai, esu...“.

Taigi, savo jaunystės mūzą kartu su kritiku įvertinome dvejais vienetais.
Įdomu, ar iš tų, kurie čia jauni – o jauna yra svetainės kone visa  publika - bus tokių, kurie po 33 metų savo jaunystė kūriniams patys parašys blogiausią vertinimo pažymį?
Mano netikęs eilėraštis būtent tuo ir smagus, net reikalingas, kad suprantu, jog gimdymo laiku ogi niekaip negalėjau numanyti, kad jis toks bjaurus, kad dabar bijausi su juo pasirodyti viešumoje.  Deja, taip. Bijausi. Viskas keičiasi.  Supratimai taip pat. Tas pats žmogus, o, žiūrėk, metai, kiti ir jau ne tas pats. Tačiau jautriausiai pasitikrinti, kaip tai realiai atrodo, manau, tegalima tik išlaikius jaunų dienų kūrybą iki solidaus ir labai solidaus amžiaus.  O ne, nesakau  ir net nemanau, kad visiems jauniems kūrėjams savo kūrinius vėliau- anksčiau  teksią  suniekinti, kaip  prireikė tai padaryti man. Bet  taip pat neabejoju, kad daug jų ištiks manoji lemtis.
- Vidini, kaip manai, kaip dabar AŠ atrodau eilėraščiui, kuri dabar šitaip negailestingai atstumiu.
- Jeigu gali, pataisyk, negali- mesk į šiukšlių dėžę.
- Aha, pabandyk tai padaryti. Ne tie laikai. Ten dabar kaupiasi brandžiausia kūryba. Ir poezija, ir proza,-
pasakiau Vidiniui ir pacitavau Begemotą:
    Mielas, Pranai, šiukšlių dėžėj savo kūrinius publikuoja tie autoriai, kurie turi norą kažką pasiekt ir į savo kūrybą žiūri su ironija ir savikritika.
Tad ten skaityt verta.
Būk ir stiprybės.
- O jis, tas Begemotas, teisus, - po minutėlės atsiliepė Vidinis.   
- Todėl ir cituoju.
O senąjį eilėraštį taisyti jau irgi nesisekė. Va, tokiame būvyje jį ir palieku gelsti  dienoraštyje. Jau iki amen.

O, kad žinotų bent žalia pušelė,
Kaip skaidžiai sugnybia širdy,
Kai džiaugsmo duot kitam jau negali...

Kur tu dabar, sakyk, gražuole,
Tuomet manęs nemačiusi kely -
Buvau iš tų vargingų brolių,
Panorusių širdim rašyt...

Vasaris 2010
  teka 07:17
leidžiasi 17:48
ilgumas 10.31

  Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena 

      27  ŠEŠTADIENIS

Gabrielius Ginvilas Skirmantė Fortunatas Livija Mandravas Mandravė 


Pagalvojau, ką daryti su tuo mano „šiukšlynėliu“- tai sąsiuvinis, tai užrašų knygelė, tai... Pavartau ir gaila -aš pasenau, jie pagelto, tačiau  visuomet už mane jaunesni. Reikėtų atsisveikinant pasiglostyti. Ir nieko geriau nesugebėdamas, sumaniau tokią vietą  pasirinkti  būtent čia.

Tai užrašai be pretenzijų, bet diena po dienos ir jie galbūt „išnoks“ į kokį nors panoraminė vaizdą.
Šiandien po ranką  kažkoks „uždusęs“  bevardis  eilėraštukas iš 1977 metų.
O ne, jo tikrai net atminčiai nenoriu, bet pasiglostyti atsisveikinant, kodėl gi ne?

Kai kraujas atvės
Ir galva jau atmint negalės,
Tai, žmonės, padėkit nueit į giraitę...

Tfu! Kad tave kiškiai suspardytų!  Negi jau tuomet, kai man tik 38-eri  apie tai pagalvodavau?
Ir vis dėlto taip, matyt, ne šiaip sau - kai kurie mano draugai į giraites iškeliavo jauni. Labai jauni. O dabar skaitant šias eilutes, jau net negaliu pasakyti, kiek jų nedaug išlikusių. Čia gi, arčiau manęs - nė vieno...

Jau sunku atsimint
Ko gyvenime būta -
Ten, po smėlį
Giliai po žeme.
Vaikšto mano vaikystės draugai
Be žvaigždžių danguje,
Be lietau ir be vėjų...
Melskis, klaupkis, minute tylos,
Ir eilėrašti mano,
Kartu su manim...   
      .t. 

Ir suprantu, kad šitą tylos minutę prie  ČIA parašyto mažo kryželio davė tas, atrodytų, be jokio vertės eilėraštis. Ačiū  jam už tai. Todėl jis jau mielesnis. Žinoma, ne poetine branda, bet pirmiausia todėl, kad pakvietė tylos minutę prie daugelio draugų. Belieka jį perrašyti ir pasakyti - BŪK!

Apkabinsiu savim
Ir pušelių šaknim –
Jau kitokią, bet amžiną būtį –
Ei, girele žalia,
Teka, teka sula
Pro sustojusią širdį...

Jaunimo auditorijai šokie rašymai netinka, bet jeigu atsiras vienas kitas  brandesnio amžiaus žmogus“,  manau, kad pasakys, jog nesu išimtis ir kalbėdamas apie  draugus, privalau kalbėti ir apie mirtį, tikėdamas, kad per ją  jie geriausiai mane girdi.

Jau beveik mėnuo, kai ant stalo guli štai toks  raštas, kurio pradžioje:
Gerb. Pranai Karlonai,
Spaustuvė UAB „Petro ofsetas“ kartu su Jūsų dukra ir anūku Ignu nuoširdžiai sveikina  Jus gimtadienio proga ir dovanoja Jūsų poezijos knygos  spausdinimo paslaugą ...

Pradžioje lyg ir nudžiugau, bet neskubėjau nieko daryti, kad būsimos  knygos tekstai “susieitų“ vietoje, paskui pradėjau abejoti, ar ji man reikalinga, taigi knyga. Dabar, regis, pradedu suprasti, kad man nereikalinga ją turėti ir, pamatęs dukrą ir anūką, nuleidžiu akis, nežinodamas ką pasakyti.
Klausinėju savęs, kas atsitiko, kad praėjo noras turėti savo knygą, kurioje, nepaisant kokia bebūtų, MANO kūryba. Ir iš tikrųjų- kas? Būčiau senas, taip ir pasakyčiau, bet  MAN TIK TRUPUTĮ DAUGIAU, KAIP 71. Kai kaip gi atrodysiu dar po 71?

Toliau iš rašto:
Knygos  maketą rekomenduojame pateikti iki 2010 m. gegužės 1 dienos.
Kol kas jis nepradėtas, bet užtat aišku, kad toks darbas man neįdomus ir nerūpi.
Turbūt neįtikėtina, bet akivaizdu...
Bet užtat įdomu, kaip atrodysiu DAR PO septyniasdešimt vienerių?

1.
Taip ir traukė prie lango pažiūrėti į dangų - o gal gi pamatysiu ar išgirsiu vyturėlį. Bet ne, neišgirdau. Kaip, deja, nenuvažiavau pas Joną pietų.
O kvietė.
Paprašiau, kad į mano vietą su man skirtu šaukštu pasodintų Šv. Motiejų. Tačiau pamaniau, kad vis dėlto pavasaris prasidėjo ir man. Tikiu, kad kažkur arti vyturys vis dėlto yra, o kažkur toliau - net  ir dangun giesmę pakėlęs. O kad būtų realiau beliko tik pačiam prie jos prisidėti:
Čiru viru, pavasaris,     
Palikau vaikelius nelesintus   
Parlėksiu – palesinsiu
Prakirsiu ledelį- pagirdysiu.

2.
Iš kitų persimetinėjimų svetainėse man įdomesnis gal su zirzule. Rašė:
Jeigu pabučiavo į vieną skruostą, atsuk ir kitą.
Parašiau, kad mes, matyt, dažniau užrašome kitų mintis, negu savo. Bet ne mūsų kaltė, kad mes to nežinome.
Atsakė, kad girdi,Visos mūsų mintys yra tik genetinė atmintis ir kalbėdami nieko naujo nepasakom kitiems - pasakom tik sau.

Tai man buvo netikėta ir nustebau:
Na va! O aš dar vis tikėjausi, kad gal kažką pasakysiu naujo, ko gal ir dzievulis dar negirdėjęs.
Net ir ši viltis žlunga
Būk, zirzk, dzūkula.

Nepasakiau zirzulei, kad tokį žinojimą kažkas jai pasakė, kaip ir ji man, nes to iki jos nežinojau ir todėl neteisinga sakyti, kad nieko naujo nepasakom kitiems - pasakom tik sau. Ir nepasakysiu, nes atsuko ir kitą skruostą, kad krikščioniškai galėčiau pabučiuoti.

Pabučiavau.

(Aldo Miguel Slepetis) gimė Buenos Airėse 1937m. Tėvai kilę iš Utenos.
  LIETUVIAMS

Jūs, turintys tyrą sielą
ir mano poezijoj ispanų kalba
randantys kelias eiles apie Lietuvą,
atpažįstant mane, lyg žvelgdami altoriun,

kur stovi legendinių dainų kūrėjai
Vienažindys, Jakštas, Poška, Strazdas.
Maironis, Donelaitis, Mečys- Kėkštas,
Kirša, Binkis, Kudirka, Baranauskas...

Mano širdis virpa iš džiaugsmo!
Tik ar ne per dideles viltis dedant į mane,
Klausiu aš jus.

Kad taip galėtų paprastos mano eilės
šlovingai apskrieti pasaulį.
Ak, Lietuva, didvyrių žeme. 

  Vertė Br. Dovydaitis.

Labas.
Giriu, kad nebijai ir po blogiausiais vertinimais pasirašyti.
Tai vyriška, tai garbinga. Ir būk toks. Gyventi  sunkiau, bet ir pykdami gerbs ir mylės. Aš irgi.
Būk!

A Puokas 
Ačiū, stengiuosi neveidmainiauti, o slapstytis irgi ne mano būdui, tingiu.

Žiemoja Trakai.
Nuovargį jaučiu.
Galbūt žiemos, gal ežerų.
Ar netgi baimės.
O ne, neieškau Vytauto laikų,
Poezijos taip pat neieškau.
Gyvena žuvys po ledu.
Tamsi diena kalnagūbrį užgulus.
Aplenksiu pilis,
Į bažnyčią neužeisiu. -
Man regisi,
Geriau nei vakar suprantu -
Kai švenčių nėr
Ir praeitis prityla.

- Kodėl "beveik?"
Pridėk padejėjus ir bus be "beveik",

Prisiglaudžiau kakta prie lango.
Už jo – žiema.
O mano kambary - šilčiau.
Ir suprantu:
Kiek daug erdvės pasauly,
Kad nesurastumei Savęs.